Šilutės rajone vargiai rastum žmogų, nemačiusį miesto ligoninės prieigose stovinčios Motinystės skulptūros, bet tikrai nedaugelis yra girdėję netikėtų sutapimų palydėtą šios skulptūros atsiradimo čia istoriją.
Traksėdžių gyventojai tą istoriją jau išgirdo, mat vietos biblioteka neseniai į svečius pakvietė šio ir daugelio kitų kūrinių autorių Edvardą VAITKŲ.
Skulptorius ir tautodailininkas E.Vaitkus, šiandien daugeliui šilutiškių labiau žinomas kaip paminklų meistras, savo dirbtuvėlę įkūręs Traksėdžiuose, kaimynams papasakojo kai kurių savo darbų atsiradimo istorijas.
Pirmasis paminklas – mamai
Nuo Švėkšnos krašto kilęs E.Vaitkus baigė Kauno S.Žuko dailės technikumą, keramikos specialybę. Bet neilgai – vos pusmetį – jam teko dirbti su keramika – Tauragės keramikos gamykloje gamino įvairius suvenyrus. Vėliau jį paviliojo medis ir akmuo.
Meistras prisimena, jog pirmasis akmeninis paminklas gimė „iš reikalo“ – mirus mamai reikėjo paminklo ant jos kapo Švėkšnos kapinėse. Žinoma, anot Edvardo, buvo galima jį užsakyti pas masinių paminklų gamintojus, bet norėjosi ko nors originalaus. Tad darbo ėmėsi pats.
Vėliau visiems krašto tautodailininkams buvo pasiūlyta padaryti po vieną verpstę – krikštą dabar jau gerai žinomam jų ansambliui Usėnuose. Vienas šio ansamblio „narių“ yra Edvardo rankų darbo.
Atidengus „Motinystę“ gimė dukra
Pats meistras šypsosi, kai pasakoja paminklo motinystei prie Šilutės ligoninės atsiradimo istoriją. Šio paminklo idėjos autorė – ilgai ją savyje nešiojusi ir jo modelį iš gipso sukūrusi palangiškė menininkė Albina Vertulienė, o jos idėją iš didžiulio riedulio išpildė E.Vaitkus.
Buvo 1977-ieji, kuomet įsibėgėjo Šilutės ligoninės naujo Akušerijos ir ginekologijos skyriaus statybos. Jo 
atidarymas buvo numatytas birželio 9-ąją, tai dienai tuomet Palangoje gyvenusiam Edvardui buvo nurodyta ir Motinystę simbolizuojantį paminklą užbaigti. Ne tik užbaigti – iki pavakarės jis turėjo būti atgabentas iš Palangos ir pastatytas vieton.
„Jei nesuspėsi, galėsi jį sau pasiimti“, – jam buvę pasakyta. O laiko buvo labai maža.
Smagiausia istorijos dalis ir vyko tą birželio 9-ąją, mat meistrui įtemptai darbuojantis skulptoriaus įrankiais, jo žmoną suėmė gimdymo sąrėmiai. Šeima jau turėjo dvejų metukų sūnų, laukė dukrelės.
Vidudienį Šilutėn išgabenus Motinystę simbolizuojančią skulptūrą, netrukus ligoninėn Edvardas išvežė ir savo žmoną. Apie 19 valandą – tuoj po to, kai Šilutėje buvo atidengta jo skulptūra, gimė ir vidurinėlė dukra Asta. „Man labai lengva atsiminti šio paminklo pastatymo datą“, – šypsodamasis sako E.Vaitkus.
„Draugystė“, „Palaima“, „Fantastinis paukštis – giesmininkas“, „Šokėja“, į sovietinių laikų kaimą nukeliantis 
„Pabaigtuvių vainikas“, iš tų pačių metų, kuomet, anot Edvardo, dar buvome jauni ir gražūs, atkeliavusi „Mergina“… Pagaliau – paskutinioji, 2011 metais Šilutės miesto gimtadienio proga organizuotai tautodailininkų parodai kurta „Žvejo legenda“. Dalį šių darbų autorius atnešė parodyti traksėdiškiams, kitą dalį jie galėjo pamatyti nuotraukose.
Klausiamas, kurios iš šių skulptūrų mieliausios jam pačiam, Edvardas tik gerai pagalvojęs nurodo dvi pirmąsias. Labai išskirti jis negali nė vienos.
Visas gyvenimas – apie paminklus
Edvardui atmintin įstrigo gerai žinomos tuometinės Lietuvos komunistų partijos veikėjos Leokadijos Diržinskaitės prašymas padaryti paminklą jos motinos kapui. „Net nugara pagaugais nuėjo, kai paprašė, – tokia atsakomybė“, – prisimena pašnekovas.
Bet pavyko. Galutinį rezultatą pamačiusi užsakovė džiaugėsi ir dėkojo.
Jis prisiminė laikus Šilutės rajono tautodailininkų sąjungoje, kuomet reikėjo ir dirbti, ir namą statyti, ir dar ateidavo užsakymai ką nors pagaminti kokiai parodai. Tada buvo sunkiausia. Ypač meistras nemėgsta, kuomet reikia „gaudyti idėją“ – privalu ką nors padaryti pagal užsakymą ir dar – iki nurodyto laiko. Anot jo, būna, kad gaudai ir nepagauni tos idėjos, o pasitaiko ir taip, kad ji pati tave pasigauna, belieka tik išpildyti.
„Geriausia, kai natūraliai mintys ateina“, – sako meistras.
E.Vaitkus niekada nekūrė pardavimui. Sako, apskritai išsiskyręs tik su menka dalele savo darbų. Visgi, paties Edvardo žodžiais tariant, kiekvienam kūrėjui dar ir duonos kasdienės reikia, tad ir jis ėmėsi paminklų gamybos.
Tiesa, nereti atvejai, kai ir paminklą mirusiam žmogui darant ir siekiant jį originalesnį pagaminti reikia galvą pasukti, kurį laiką idėją brandinti ir užsakovui iš kelių variantų rinktis pasiūlyti.
Kaip tik tokie mintyse išnešioti, išskirtiniai paminklai ir pačiam meistrui įdomesni.
„Visas mano gyvenimas – apie paminklus, o skulptūrėlės – muziejams, parodoms ir dovanoms, iš jų duonos niekada nevalgiau“, – taip savo gyvenimą apibūdina pats Edvardas.