Praėjusį penktadienį džiaugsmu suspindo vienos vargingos Žemaičių Naumiesčio miestelio šeimos mažylių ir jų tėvo akys – jie savo namuose turės naujas grindis.
Labai gali būti, jog atsiras nemažai tokių, kuriems toks džiaugsmas vargu ar bus suvokiamas. Tačiau šeimos džiaugsmą gerai supranta būrelis Žemaičių Naumiesčio Gerumo namų narių. Todėl ir rinko aukas neseniai praūžusios Dagotuvių šventės metu, todėl ir ieškojo, kur galėtų nupirkti grindų laminatą, todėl ir važiavo penktadienį į Algio namus.
Nelaimės lankė viena po kitos
Žemaičių Naumiesčio Gerumo namų moterys ir jų talkininkas Antanas Kubaitis pasakoja, jog nelaimės persekioja naumiestiškio Algio šeimą. Prieš pusantrų metų palaidojusiam mamą, dar seniau – tėvą, neseniai Algiui teko karstan guldyti ir brolį su broliene. Juodu abu laidojo vieną dieną, mat brolis mirtį pasirinko neištvėręs skausmo dėl mirusios žmonos…
Šiaip ar taip, bet tai jau senesni įvykiai, o pati skaudžiausia nelaimė šią šeimą ištiko vos prieš mėnesį – iš gyvenimo pasitraukė Algio gyvenimo draugė. „Skaudu man, bet dar skaudžiau vaikams“, – linguoja galva Algis, glausdamas prie savęs paauglį sūnų ir vos trejų mažylį.
Vyriausias vaikų brolis gyvena pas senelius.
Sakytum, didžiausia laimė, kad šeimos nelaimes matydami socialiniai darbuotojai sukruto ieškoti išeities, kad bent mažiausiai šios šeimos atžalėlei – vos metukų sulaukusiai sesutei – rastų geresnes gyvenimo sąlygas. Rado – pagrandukei nustatyta laikinoji globa, ją augina kita naumiestiškių šeima.
Suaukota apie 600 litų
Su dviem vaikais likusį Algį dabar nuolat lanko seniūnijos socialinė darbuotoja Lina Statkuvienė. Bet šiame miestelyje jau įprasta, kad nuošalyje nuo vargo nelieka ir Gerumo namų nariai. Jų vadovė Ramutė Šveikauskienė netrukus po paskutiniosios nelaimės su bendraminčiais aplankė Algį ir apžiūrėjo, kokios pagalbos jam reikėtų labiausiai. Nutarta, jog pirmiausia šiai šeimai reikėtų tvarkyti namus, o bene brangiausias darbas būtų sudėti grindis.
Dagotuvių šventės dieną šie bendraminčiai surengė loteriją ir paskelbė aukų rinkimo akciją. Džiaugiasi, kad šventės dalyviai neliko abejingi svetimam vargui – paaukota apie 600 litų.
Beje, mažasis Algio sūnelis buvo jauniausias šiemetinių Dagotuvių – Mykolinių varduvininkas ir gavo dovanų – namo parsinešė obelaitės sodinuką.
Penktadienį vadovaujami Antano Kubaičio Gerumo namų nariai važiavo Šilutėn ir nupirko tiek grindų laminato, kiek jo užteks pakloti grindis dviejuose Algio namų kambarėliuose. Tą pačią dieną ši dovana nugabenta į Algio kiemą.
Šeimininkas ir vyresnėlis sūnus spindinčiomis iš džiaugsmo akimis dėkojo geradariams, kurie dar atvežė ir pilną maišą maisto produktų, drabužėlių vaikams. O mažasis prie savęs glaudė visą glėbį jam skirtų dovanų – žaislų ir piešimo priemonių.
Įvertinuusios situaciją namuose, Gerumo namų moterys nutarė, jog paaugliui reikės dar nupirkti žieminius batus, kad atšalus orams berniukas turėtų kuo autis eidamas į mokyklą.
Šeimininkas pažadėjo, jog grindis susidės pats.
Ką turi, tą išdalija
Rugpjūtį buvo 6 metai, kai draugėn susibūrė būrys aplinkinių vargui neabejingų Žemaičių Naumiesčio apylinkės gyventojų. Šiandien jie jau ir nebeprisimintų, kiek visuose seniūnijos kampeliuose gyvenančių vargdienių per tą laiką jiems teko gelbėti, kiek kartų rinktos piniginės aukos, į namus gabentas maistas, drabužiai, mokymosi priemonės, žaislai vaikams.
Ne tik šios seniūnijos bėdžiai jaučia Gerumo namų paramą – jos tenka ir aplinkinių seniūnijų, ir net Šilutės varguoliams ir neįgaliesiems.
Jau šį rugsėjį po 200 litų šios organizacijos nariai nuvežė į mokyklas – Žemaičių Naumiesčio gimnaziją ir darželį mokyklą bei Degučių pradinę mokyklą. „Išdalinkite tuos pinigus tiems vaikams, kuriems labiausiai reikia, kurių tėvai neįstengė nupirkti visų reikalingų priemonių“, – taip buvo pasakyta mokyklų vadovams.
„Neįgalius artimuosius prižiūrintys žmonės nuolat prašo vežimėlių neįgaliesiems, lazdų, patalynės, tvarsčių. Štai ir dabar žinome du žmones, kuriems reikėtų funkcinių lovų, bet jų dar neturime. Tiems, kurie sveiki, nuolat trūksta drabužių, avalynės vaikams, patalynės, šiltesnių apklotų, net rankšluosčių ir indų“, – pasakoja Gerumo namų nariai.
„Ką turime, tą išdalijame, taip ir gyvename“, – atsisveikindami sako Gerumo namų žmonės.