Pagrindinės Šilutės miesto eglės įžiebimo dienos išvakarėse kitame miesto gale įsižiebė dar viena žaliaskarė. Pastaroji, dydžiu pagrindinei nusileidžianti, bet formos savitumu ją net lenkianti, visuomenei buvo pristatyta šiek tiek kukliau, bet užtat šilčiau ir jaukiau: gurkšnojant arbatą ir kramsnojant sausainius.
Tilžės gatvėje esančiame skvere ši žaliaskarė atsirado čia pat esančio vestuvinių ir proginių drabužių salono „Kleidė“ šeimininkės Redos Petravičienės iniciatyva ir būreliui jos talkininkų susibūrus.
„Normalios“ eglės nepuošia 
„Kuo ši miesto pusė blogesnė, ypač dabar, kai gražiai sutvarkytas šis skveras? O kažkodėl atrodo, kad ties ta trišale sankryža miestas pasibaigia, nes čia jokių puošmenų niekas neorganizuoja…“ – taip į klausimą, kaip kilo idėja papuošti miestą dar viena Kalėdų egle, atsako Reda. Ji primena dar sovietmečiu gyvavusią tradiciją, kuomet savą eglę pasipuošdavo kiekvienas miesto kvartalas. Vėliau tarpusavyje netgi neoficialias varžytuves surengdavo, kieno žaliaskarė puošnesnė ir įdomesnė.
Reda pasakoja panašią mintį turėjusi jau pernai, tik tada dar neseniai buvo pradėjusi savo verslą, todėl, jos žodžiais tariant, nedrįso lįsti visiems į akis su savo iniciatyvomis.
O „lįsti į akis“ reikėjo, nes įgyvendinti Redos idėją nebuvo labai paprasta – neužteko tik nupirkti eglutę ir pastatyti išrinktoje vietoje. Mat ši eglė – tai ant suvirinto metalinio karkaso pritvirtintos galybė šakų. Moteris sako, kaip tik tokią savadarbę eglę visada puošianti namuose, nes jai gaila dėl dvisavaitinio malonumo kertamų gyvų medelių. Ji mano, kad panaršius internete ir pasukus galvą galima rasti begalę originalių namų puošybos idėjų, o eglutes reikia palikti augti.
Tiesa, Redos sūnūs Gytis ir Kipras jos idėjas pradėjo vertinti tik ūgtelėję, o būdamas gal 10-ties jaunėlis Kipras yra išsitaręs: „Suprantu, kad normalios eglės mes neturėsime…“ Reda patvirtina, kad neturi iki šiol.
Eglė – kaip nykštuko kepurė
Įgyvendinti iniciatyvą Redai padėjo priekabėlę eglių šakų atgabenusi Šilutės seniūnija, karkaso gamybos sutartinai ėmėsi verslininkai Rimantas Žemaitaitis ir Edvardas Jurjonas. Teko pasitelkti ir vyrą Liną, ir vaikus, kad per savaitgalį iš reklaminio plastiko būtų pagaminti šviečiantys žaisliukai.
Kodėl būtent tokias ryškių spalvų puošmenas sugalvojo? Pasirodo todėl, kad pirminė Redos mintis buvo pastatyti eglę jaunimui, todėl ir svarstyta apie ryškumą, ekspresiją. O galutinę idėją davė Šilutės meno mokyklos pedagogė Daina Nognienė.
Redos eglė – pasvirusia viršūne, mat buvo planuota, jog ji turėtų atrodyti kaip kepurė, po kuria sėdi nykštukas, o iš po kepurės kyšo tik jo kojos… Bet kojų padaryti nebesuspėta, o egių šakų kūrinys su pasvirusia viršūne išties primena kepurę.
Sutartą dieną į neoficialų eglės „įžiebimą“ (lempučių girliandų kabinti nesiryžta dėl saugumo) susirinko ir Redos sūnų bendraklasiai, ir M.Jankaus pagrindinės mokyklos mokinių grupelė, net Socialinių paslaugų centro globojami socialinės rizikos šeimose augantys vaikai ir neįgalūs jaunuoliai prisijungė. Ne tuščiomis a
tėjo ir aplinkinių parduotuvių šeimininkai: čia pat esančios kepyklos „Pušelė“ šeimininkai atsinešė sausainių, kavinės „Astra“ šeimininkės išvirė arbatos. Taip visi ir „įžiebė“ savo eglę, gurkšnodami arbatą ir užkąsdami sausainiais. Net Kalėdų Senis ir renginio vedėjas buvo.
„Man patiko organizuoti, kai visi taip geranoriškai padėjo. Jaučiuosi prisidėjusi prie miesto grožio“, – džiaugsmo neslepia Reda.
Tikisi, kad perims jaunimas
Jai dar smagiau, kad gauna daug komplimentų ir dėl originaliai papuoštų savo salono vitrinų.
Ar ir kitąmet ši miesto dalis gali tikėtis tokios puošmenos? Reda sako, jog norėtų apsiriboti padariusi pradžią, ir tikisi, kad kitais metais jos idėją, kaip patiems sau surengti šventę nenukertant nė vienos eglės, įgyvendinti imsis jaunimas.
Savo idėjas įgyvendinti, o ne kopijuoti kitų kūrinius, jai patinka ir puošiant nuotakas bei ponias ir paneles. Ypač smagu, kai į pokylį nuvykusi moteris pasiunčia džiugią žinutę, jog tądien esanti pati gražiausia. „Tai yra pats geriausias atlygis“, – sako Reda.