„Reikalinga moteris, galinti prižiūrėti senyvą žmogų“, – tokius skelbimus laikraščiuose galima pamatyti dažnai. Juose paprastai būna nurodyta ir sąlyga tokiai slaugytojai: „Neturinti žalingų įpročių“.
Kad į redakciją užsukusi vainutiškė Birutė sąlygos dėl žalingų įpročių neatitinka, matosi net plika akimi pažvelgus. Bet paaiškėja, kad pageidaujamą darbą ji visgi buvo gavusi – ją pasamdęs žmogus patikėjo, jog moteris stojo į blaivybės kelią.
Kokia nauda buvo iš šios slaugytojos, sužinojome, kai ji pradėjo skųsti buvusį darbdavį, kad šis už neva dorai atliktas pareigas vos pusę algos tesumokėjo.
Darbą metė dėl „asmeninių problemų“
Birutė pasakoja skelbimą laikraštyje apie poreikį slaugyti senyvą sergantį žmogų radusi lapkričio viduryje, tada ir įsidarbino – pradėjo rūpintis atokiame kaime gyvenančiu senoliu.
Anot moters, viskas buvo labai puikiai, tik slaugomojo sūnus Nerijus pasirodė esąs nedoras – sumokėjo jai tik už pusę lapkričio, o štai už gruodį, kai dirbo net iki gruodžio 23 dienos ryto, nė cento nedavė ir net aiškiai pasakė – neduosiantis.
Kas gi nutiko tą Kūčių išvakarių rytą, kad būtent tada Birutė metė darbą?
Moteris jau nebe taip noriai aiškina tądien staiga sužinojusi turinti „asmeninių problemų“, tad turėjo skubiai vykti namo – į Vainutą. Taip skubiai, kad net savo prižiūrimo ligonio sūnui pranešti negalėjusi. Bet pasakiusi senolio broliui (susivokiame, kad tokiam pat senoliui), tad esą jokios problemos nebuvo.
Bet štai darbdavys kažkodėl taip supyko, kad pareiškė, jog atlygio už tris gruodžio savaites ji negausianti.
Birutė tikina, jog ji be tų poros šimtų eurų nenumirsianti, bet norinti įspėti kitas lengvatikes, kurios irgi gali užkibti ant tokio „sukčiaus“ kabliuko ir taip pat likti be atlygio.
Su sugyventiniu kasdien girtauja ir mušasi
Informavę Birutę, jog išklausysime ne tik jos pasakojimo, bet pasiteirausime kitų žmonių nuomonės apie šią situaciją, skambiname Vainuto seniūnui Vitalijui Mockui. Kas jau kas, o seniūnai geriausiai žino savo žmones.
Vienu populiariu žodžiu apibūdinęs Birutę, seniūnas iš esmės juo apibūdina ir jos gyvenimo būdą, šiaip jau aiškiai įrašytą ir moters veide.
Seniūnijos vadovas gerai žino, jog moteris girtauja kartu su savo sugyventiniu, kad kone kasdien, o neretai – ir dukart per dieną susipliekę jiedu kviečia ir policiją, ir greitosios medikus.
Būna, kad ir sugyventinis Birutę išveja iš namų, ir kaimynai, kokiam nors darbui ją nusisamdę, neištveria jos girtuoklysčių ir varo iš kiemo.
Anot seniūno, gaila tik Birutės mamos: tvarkinga moteris ne tik sielojasi dėl seniai alkoholio liūne besimurkdančios dukters, bet neretai ją dar ir maitina.
Įtikino, kad negirtauja
Susisiekiame su slaugytojos ieškojusiu vyru Nerijumi, kuris sutinka išsakyti savo poziciją.
Prieš pusmetį tėvą ištiko insultas. Jis neliko gulėti ant patalo, šiek tiek vaikšto, tačiau jam reikalinga nuolatinė priežiūra: reikia ir maistą pagaminti, ir vaistus sugirdyti, nugriuvusį pakelti. Atiduoti tėčio į slaugos ligoninę vyras nenori, todėl ir ieškojo slaugytojos, galinčios namuose senolį prižiūrėti ne kelias valandas, o visą dieną. Net pasiūlė galimybę gyventi sodyboje.
Viltingai nuteikė pirmasis jo susitikimas su Birute, mat vyras ją sutiko tvarkingoje sodyboje (kaip vėliau paaiškėjo – jos mamos sodyboje), savo automobiliu atsivežė ją į kaimą pas tėtį. Žalingus įpročius atspindintis moters veidas, anot pašnekovo, nebuvo priežastis ja nepasitikėti. „Maža kas – gal ji kada nors ir turėjo problemų, gal dėl kitos priežasties tas veidas grožiu nešvyti?.. O kad kvepia ne kvepalais tai irgi juk neimsi tik dėl to žmogų įtarinėti. Juo labiau kad Birutė suskubo įtikinėti, esą ji į svaigiuosius gėrimus – nė iš tolo, nė skersa akimi…“, – prisiminė senolio sūnus.
Pažadėjo „užsiundyti spaudą“
Lapkričio viduryje parvažiavus pas ligonį, kurį laiką viskas lyg ir normaliai buvo. Tiesa, kartu su tėvu negyvenantis Nerijus visko matyti ir negalėjo, tačiau netrukus jį, lankantį tėvą, kaimynai paragino žvelgti atidžiau. Daug atidos ir nereikėjo: tapo aišku, kad Birutė ne tik pati girtauja, bet ir butelio draugų kaime susirasti suspėjo, ir net savo sugyventinį vainutiškį į globotinio namus atsitempė…
„Jūsų paslaugų nuo gruodžio nebereikia“, – taip aiškiai Birutei situaciją paaiškino jos globotinio sūnus, sumokėdamas už tas dvi lapkričio savaites. Vyras manė, kad jai viskas bus aišku. Bet klydo.
Paaiškėjo, kad moteris nė neketina apleisti sodybos – dar kone visą mėnesį joje gyveno, kol vieną dieną atvykęs sūnus abu „slaugytojus“ – sugyventinius aptiko girtutėlius. Tada įsodinęs į savo automobilį pamėtėjo juos iki Švėkšnos ir tarė „Sudie“.
Nuvažiuodamas dar išklausė porelės grasinimų „užsiundyti spaudą“…
Siūlomos paslaugos netinka
Dabar Nerijus vėl ieško tėčiui slaugytojos. Sako, kasdien sulaukiantis kelių skambučių. Dažniausiai skambina darbo neturinčios vyresnės moterys. Vyras neslepia – tokios paieškos atima daug laiko, nes tenka susitikti su kandidatėmis, nuvežti jas apžiūrėti darbo vietą, tas keliones tenka derinti su savo darbo grafiku… Be to, vyras dabar jau žino, kad renkantis slaugytoją atidos reikia kur kas daugiau.
Jis žino ir tai, kad socialinių paslaugų centrai siūlo įvairių ligonio priežiūros variantų, tačiau jo tėčio ligos atveju tokios paslaugos netinka, nes priežiūra siūloma tik kelioms valandoms, tuo tarpu tėvas turi būti nuolat stebimas.
Slaugytojų poreikis – didžiulis
„Panašių paslaugų poreikis vis didėja, slaugos skyriai perpildyti, o ir pačios socialinės paslaugos kasmet brangsta. Jei jų kainos ir toliau taip kils, mes tų paslaugų žmonėms nebeįpiršime“, – sako Šilutės socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotoja socialinėms paslaugoms Violeta Žymančienė.
Todėl šioje srityje dažnos ir šešėlinės paslaugos – jas teikti neretai pasisiūlo darbo neturintys giminaičiai, kaimynai, apie vienišus senukus sužinoję vietos bedarbiai ir kiti.
Tačiau tie talkininkai neretai labai stokoja atsakomybės: kada sumanę tiesiog meta savo darbą ir dingsta nežinoma kryptimi, palikę neįgalų žmogų likimo valiai. Artimieji tuomet priversti labai suktis, kad kuo greičiau rastų kitą slaugytoją. Dažniausiai vėl – „iš gatvės“.
Deja, Socialinių paslaugų centras slaugos paslaugų visą parą neteikia. O jei ir teiktų, anot V.Žymančienės, tokios paslaugos kainuotų tiek, kad žmonės jų tiesiog neįpirktų.
Šilutės rajone Pagalbos į namus paslaugų tarnyba teikia paslaugas žmonėms, kuriems reikia ilgesnės ar trumpesnės nenuolatinės priežiūros.
Paslauga „Pagalba į namus“ – tai kelis kartus per savaitę asmens namuose teikiamos paslaugos, padedančios asmeniui (šeimai) tvarkytis buityje bei dalyvauti visuomenės gyvenime.
Dienos socialinė globa ir slauga asmens namuose – tai visuma paslaugų, kuriomis ligoniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba dienos metu asmens namuose.
Gavus tokios paslaugos pageidavimą, specialistų komanda vyksta į ligonio namus, aptaria situaciją su artimaisiais, suderina, kokios priežiūros ir slaugos reikėtų.
Svetimą žmogų reikia kontroliuoti
V.Žymančienė neslepia, jog žmonės kartais teiraujasi, gal socialinio darbo specialistai gali rekomenduoti kokį sąžiningą žmogų ligonį prižiūrėti ilgesnį laiką.
„Jei žinome kokį šį darbą jau dirbusį žmogų – patariame“, – sako ji.
Socialinį darbą daugybę metų dirbančios V.Žymančienės patarimas visiems ligonių artimiesiems, įsileidžiantiems į namus svetimą žmogų, yra „sekti ir kontroliuoti šešėlinius slaugytojus bei akylai saugoti savo daiktus“. Nes gali nutikti visko