Savivaldybės Tarybos Socialinių reikalų komiteto nariai susirūpino dėl socialinės rizikos šeimų situacijos rajone. Pasak komiteto pirmininkės Daivos Žebelienės, Lietuvą šiurpinantys įvykiai, kai mažamečiai vaikai buvo skandinami šuliniuose, sudegė dėl netvarkingų krosnių, verčia labiau domėtis savomis socialinės rizikos šeimomis, jomis besirūpinančių tarnybų darbu, iškylančiomis problemomis ir jų sprendimo galimybėmis.Komiteto nariai susikvietė socialinio darbo, vaikų teisių ir netgi ugniagesių atstovus, kad išsiaiškintų, kaip sekasi dirbti toje srityje ir ar savivaldybės Tarybos sprendimai galėtų pagerinti situaciją.
Rizikos šeimų nemažėja
Į susitikimą atėjo Socialinės paramos skyriaus Socialinių paslaugų poskyrio vedėja Audronė Barauskienė, darbuotojos su socialinės rizikos šeimomis Renata Skvirbienė, Lina Juzaitienė, Virginija Murauskienė bei Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Drungelienė.
Pasak A.Barauskienės, padėti socialinės rizikos šeimoms įmanoma tik glaudžiai bendradarbiaujant socialinės paramos, vaikų teisių ir policijos darbuotojams. Pastaruoju metu į komandą ketinama pakviesti ir ugniagesius, nes nemažai tokių šeimų gyvena senuose namuose, kurie šildomi krosnimis, ant jų ir valgis verdamas. Svarbu, kad namuose būtų tvarkingi ugniakurai, dūmtraukiai.
Šilutės mieste ir seniūnijose yra 256 socialinės rizikos šeimos, joms socialinės priežiūros paslaugas teikia 18 darbuotojų, kurios per savaitę šeimas aplanko po du, kartais ir daugiau kartų.
Taip nuolatinę socialinių darbuotojų globą gauna apie 1000 rajono gyventojų, tarp kurių apie 500 yra vaikai. Nemažai socialinės rizikos šeimų girtauja, turi psichinę ar protinę negalią.
Statistika rodo, kad žmonių, kuriems reikalingos socialinių darbuotojų paslaugos, nemažėja. Į socialinės rizikos sąrašus šeimos įrašomos tik po daugkartinės informacijos apie girtuokliavimą, prastą vaikų priežiūrą.
Kantriai kenčia įžeidinėjimus
Socialinės paramos specialistės politikams pasakojo ir apie socialinės rizikos šeimoms teikiamas paslaugas bei darbuotojoms tenkančius išgyvenimus.
Socialinėms darbuotojoms tenka išklausyti užgauliojimų, grasinimų sumušti, iškęsti vaikymą iš namų. Taip dažnai nutinka, kai aptinkama girtuokliaujanti šeimyna ar kai lankomi žmonės turi protinę negalią.
Pasak A.Barauskienės, socialinės darbuotojos skiria daug laiko ir pastangų, kol sueina į draugiškus santykius su prižiūrima šeima. Stengiamasi gauti informaciją, kur krizinės situacijos metu (kai tėvai geria) galėtų būti priglausti jų vaikai. Darbuotojoms dažnai tenka rūpintis, kad vaikai būtų parengti mokyklai, namuose netrūktų būtiniausių maisto produktų, laiku būtų sukaupta kuro žiemai, tvarkomi išdaužyti langai, durys ir t.t.
Dviejų trečdalių tokių šeimų gaunamas pajamas – socialines pašalpas vaikams – tenka kontroliuoti: su šeimos atstovu lankytis parduotuvėse ir stebėti, kad pinigai būtų leidžiami pagal paskirtį.
Vaikų paėmimas iš šeimos – kraštutinė priemonė, kai situacija jau nebesukontroliuojama ir vaikams nebeužtikrinamos normalios gyvenimo sąlygos. Savivaldybės socialiniai darbuotojai negali kaip Norvegijoje – tik dėl įtarimų, kad vaikai nėra tinkamai prižiūrimi, – paimti juos iš šeimos. Mūsų šalyje laikomasi politikos, kad kiek įmanoma ilgiau vaikus išsaugoti šeimoje. Kita vertus, paėmus vaikus nėra kur jų dėti, nes vaikų globos namuose vietų trūksta.
Suprato, kad reikia pagalbos
Ne vienas politikas po bendravimo su socialinės paramos ir vaikų teisių atstovėmis sakė tik dabar supratęs, koks sudėtingas yra darbas su socialinės rizikos šeimomis. Jie domėjosi, ar darbuotojos yra „apginkluotos“ dujų balionėliais, prietaisais, atbaidančiais šunis.
Pažymėtina, kad policijos pareigūnai spręsti problemines situacijas keliauja poromis, o rizikos šeimas lankančios socialinės darbuotojos tokios „prabangos“ neturi. Pasak A.Barauskienės, džiugu, kad kai tenka šeimas lankyti krizių metu, visuomet sulaukiama policijos paramos. Ji pažymėjo, kad policijai privalu apsilankyti rizikos šeimose tik nakties metu.
Antanas Kubaitis abejojo, ar reikia tiek daug rūpintis, jo manymu, jau net popinamomis šeimomis – rūpintis malkomis, pastatų, namų tvarkymu. Jam paaiškinta, kad jeigu socialiniai darbuotojai neteiks tokių paslaugų, nukentės tik vaikai.
Sandros Tamašauskienės nuomone, akivaizdu, kad socialiniams darbuotojams rūpintis 14-15 rizikos šeimų yra pernelyg didelis krūvis. A.Barauskienė pritarė, kad šeimų skaičius galėtų būti sumažintas didinant darbuotojų skaičių. Jos nuomone, skubiai reikėtų, kad Socialinių paslaugų skyrius turėtų psichologus darbui su psichinę, protinę negalią turinčiais žmonėmis. Tokių specialistų paslaugų reikėtų ir patiems socialiniams darbuotojams, ypač po krizinių situacijų, streso, patirto darbo metu.
Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovas Arūnas Ališauskas dėkojo Socialinių reikalų komiteto pirmininkei D.Žebelienei, kuri suprato būtinybę pakviesti į diskusiją ir ugniagesius gelbėtojus, kad jie irgi bendradarbiautų teikiant paslaugas socialinės rizikos šeimoms. Jis pripažino, kad socialinių darbuotojų informacija apie galimus gaisrų židinius bus vertinga ir jų tarnybai. Jis mano, kad ugniagesiai su socialiniais darbuotojais galės pakonsultuoti rizikos šeimas, kaip tvarkyti apgriuvusiais krosnis, ragins įsigyti dūmų signalizatorius, kad išvengtų nelaimių. Nors rajone vaikas žuvo gaisre tik 1999 metais, A.Ališausko nuomone, visiems reikia stengtis, kad tai nepasikartotų.