Sekmadienį Rusnėje tikrą sambrūzdį sukėlė žinia, kad šalia tilto per Atmatą, vadinamajame aplinkosaugininkų uostelyje, vidudienį buvo pagautos pirmosios stintos.
Rusniškiai ir iš jų ilgai lauktą naujieną sužinoję šilutiškiai puolė traukti paruoštas meškeres, ruošti masalus, krautis mantą ilgai žvejybai.
Šiame uostelyje jau visą savaitę budėjo vienas ar du poledinės žūklės mėgėjai. Tačiau laimikis buvo tik smulkios kuojos, ešeriukai ar pūgžliai – kitaip tariant, visas laimikis tiko tik neišrankiam katinui.
Tačiau sekmadienio vidudienio laimikis – sugautos kelios stintos – tai ženklas, kad netrukus visas rusniškių gyvenimas pasikeis. Rusnė gardžiuosis ne tik stintų kvapu, bet kvepės ir pavasariu, nes stintos Rusnėje tai neabejotinas atėjusio pavasario ženklas.
Praėjus kelioms valandoms, kai ant ledo suspurdėjo pirmosios stintos, į jų žvejybą susirinko apie pusšimtis žvejų. Dauguma jų – rusniškiai, tačiau tarp žvejojančių matėsi ir vienas kitas šilutiškis. Visi jie buvo pasiruošę čia ilgai vakaroti.
Į uostelį užsukusiems atplaukusių stintų „žvalgams“ žvejai kabino raudės gabaliukus, o tie, kas tokio masalo neturėjo, kabino pasiskolintos stintos gabaliukus.
Iki vėlaus vakaro kai kurie žvejybos specialistai pagavo po kelias dešimtis agurkais kvepiančių sidabrinių žuvelių. Laimikio gausa ir šį kartą pasižymėjo rusniškis Gintaras Jakumaitis su sūnumi. Jų sugautų stintų krūvelė gausėjo sparčiausiai.
Uostelyje ledas nebetvirtas, sueižėjęs, pakraščiai jau atitrūkę nuo krantinių. Todėl yra nemaža tikimybė žvejams ir išsimaudyti. Visa paguoda, kad uostelio gelmė – tik iki 1,5 metro.
Tikra stintų medžioklė prasidės, kai ledas sutrupės į lytis ir bus išgrūstas į Atmatą.