Žinių reportažuose beveik prieš savaitę šmėžavo kraujas ant sniego ir kalbintų policijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovų komentarai. Visuomenę pasiekė žinia, kad į STT pastatą Vilniuje balandžio 2 dieną atėjęs jaunuolis dėl nežinomų priežasčių peiliu sužeidė du darbuotojus.
Kai kurie šilutiškiai nustėro televizijos ekrane pamatę šio įvykio kaltininką – šilutiškį Nikolajų T. Vedamas policijos pareigūnų, jis prieš kameras kelis kartus rėkavo tą pačią frazę: „Prieš heroino mafiją Vilniuje“.
Policijai buvo žinomas, bet ne kaip nusikaltėlis
Praėjusio antradienio rytą link STT pastato skubėjo policijos ir greitosios pagalbos automobiliai. Ten užsukęs Nikolajus, pasak įvykio liudininkų, šūkavo, atrodė susinervinęs ir nestabilios psichikos. Du darbuotojai tuomet bandė jį sustabdyti, bet nesėkmingai: jaunuolis jį bandantiems sulaikyti vyrams peiliu dūrė į kojas.
Apsaugos darbuotojui buvo pažeista arterija ir todėl šis smarkiai nukraujavo. Dabar, po operacijos, jo būklė yra stabili. Kitas darbuotojas, susiuvus dūrio žaizdą, iš ligoninės paleistas.
Peiliu švaistęsis Nikolajus tądien taip pat nukentėjo – jis sulaikymo metu nestipriai susižalojo ranką.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Kęstutis Lančinskas nekomentavo, ar pareigūnus užpuolęs Nikolajus T. buvo apsvaigęs nuo narkotikų ar alkoholio. Pasak viršininko, užpuolikas jau anksčiau buvo žinomas policijai. Bet ne kaip nusikaltėlis, o kaip žmogus, turintis „tam tikrų sveikatos sutrikimų“. Mat, jis ne kartą lankėsi įvairiose valstybinėse įstaigose ir neaišku ko reikalaudavo, nerišliai kalbėdavo.
Pasirinko atsiskyrėlio dalią
„Šilutės naujienų“ pakalbintas Nikolajaus pažįstamas teigė, kad jis nuo paauglystės išsiskirdavo iš aplinkinių. Šis keistas atsiskyrėlis savotiškai rengėsi, turėjo paslaptingų pomėgių. Tačiau atsakyti, kas galėjo paskatinti jaunuolį peiliu sužaloti du STT darbuotojus, sunku, nes, pasak pažįstamo, Nikolajus smurto niekada nenaudodavo be priežasties. O ta priežastis būdavo viena – gynyba nuo agresyvių bendraamžių, kuomet jis jiems užkliūdavo kitokiu aprangos stiliumi ir gyvenimo būdu.
Šilutėje augęs Nikolajus baigė čia buvusią 2-ąją vidurinę, kurioje pamokos vykdavo rusų kalba.
Buvę Nikolajaus pažįstami pasakojo, kad iš pradžių vaikinas gerai sutardavo su draugais, būdavo draugiškas. Tik paauglystėje po truputį nuo visų atsiribojo, pradėjo mažiau bendrauti ir galiausiai pasirinko vienišiaus ir atsiskyrėlio kelią. Tuomet vaikinas įniko klausytis sunkiąją metalo muziką, pasirinko aplinkinių žvilgsnį traukiantį aprangos stilių.
Ir žvarbią žiemą, ir svilinančią vasarą jis žygiuodavo apsirengęs lyg žmogus iš filmų apie mistiką. Dėvėjo juodą, žemę siekiantį odinį lietpaltį, akis slėpdavo po juodais akinių stiklais, avėjo ilgus, juodus batus su platforma. Sunkiais ir dideliais žingsniais gatvėmis jis eidavo nesukdamas galvos. Lyg išorinis pasaulis neegzistuotų.
Atrodydamas kitaip nei dauguma, jis dažnai užkliūdavo bendraamžiams – kai kurie jį pašiepdavo. Tačiau Nikolajus niekuomet nesileido skriaudžiamas. Užkabintas jis gindavosi, kaip tik galėdavo. Todėl jo pažįstami tvirtina, kad Nikolajus buvo žinomas kaip neturintis baimės jausmo.
Dieną naktį atsiskyrusio šilutiškio langai būdavo uždengti ir kambarys skendėdavo tamsoje. Ten jis tai kompiuteriu žaisdavo, tai knygas skaitydavo. Mokytojus ir bendraklasius mokykloje jis stebindavo savo žiniomis ir gabumais – vaikinui puikiai sekėsi ir humanitariniai, ir tikslieji mokslai. Gerai išlaikęs abitūros egzaminus, jis įstojo į Vilniaus universiteto filosofijos studijas, bet, nukeliavęs iki trečiojo kurso pasiėmė akademines atostogas ir iki šiol nebaigė aukštojo mokslo. Tačiau į gimtinę Nikolajus negrįžo – liko gyventi Vilniuje.
Portale lrytas.lt vienas Nikolajaus pažįstamas taip prisimena vaikiną: „Iš jo šaipėsi ir bendraklasiai, ir kiti tos mokyklos auklėtiniai, net mokytojai! Pašaipos jį lydėjo ir miesto gatvėse.
Įdomu tai, kad jis nekreipdavo dėmesio. Esu matęs, kad panosėje jis net pats pasijuokdavo iš taiklesnių replikų!
Jo šaltumas ir ramybė labai erzino tuos užpuolikus, kurie norėdavo Nikolajų pažeminti. Todėl dažnai patyčios peraugdavo į fizinį smurtą. Tačiau tas vaikinas visada gindavosi ir smūgiuodavo atgal. Ir tai darydavo puikiai! Kartą savo akimis mačiau, kaip jis vienas patiesė tris užpuolikus. Tie chuliganai paspruko neatsigręždami. Pamenu, kad vėliau Nikolajų jie apeidavo sakydami: „Atsargiai, čia tas psichas“.
Su tuo vaikinu nebendravau jau labai daug metų. Prieš penkerius metus, naktį gavau trumpąją žinutę, kurios tekstas buvo maždaug toks: „Šėtonas tave vis tiek suras ir tau atkeršys“. Nesupratau jos turinio, todėl pradėjome susirašinėti. Paaiškėjo, kad jis naktimis meldė šėtoną, kad atkeršytų jo priešams. Aš taip pat buvau priskirtas prie jų. Kodėl? Nežinau. Nors kartais draugiškai jį pašiepdavau, tačiau tie pokštai nebuvo pikti. Dažniau padėdavau apsiginti nuo patyčių.
Paskutinį kartą Nikolajų mačiau prieš metus Vilniaus gatvėse. Toks pats keistas ir paslaptingas. Nesisveikinome. Greičiausiai, jis manęs net nepamatė.
Aš atsiriboju nuo bet kokių vertinimų. Nesu specialistas ir nežinau, ar jo paauglystės išgyvenimai prisidėjo prie to kraupaus įvykio antradienį. Tiesiog papasakojau istoriją žmogaus, kuris mokykloje kentė smurtą ir patyčias, o antradienį peiliu sužeidė du Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnus.“
Po incidento STT būstinėje Nikolajų teismas nusprendė suimti trims mėnesiams.
Rašyti atsakymą