Kalėdinė dovana – tokia, kokios Kalėdų Senelis jokiais būdais nepaneštų… Ir jūs apie tokią svajojote? O ji prieš didžiąsias šventes teko Katyčių seniūnijos Stubrių kaime gyvenančiam Vladui JURAŠKAI – Švedijos labdaros organizacija „Pagalba Lietuvai. Tikėjimas. Meilė. Viltis“ saviškių suaukotomis lėšomis pradėjo stubriškio buto remontą.
Tik pavydėti neskubėkime, nes kad tokią dovaną gautų, jaunam vaikinui teko iškęsti daug fizinio skausmo ir dvasinių kančių.
Po sunkios traumos likęs neįgalus, jis ilgai gydėsi ir iš naujo mokėsi vaikščioti. Tuo laiku sako nepajėgdavęs sulaikyti ašarų, kai per LNK televiziją būdavo transliuojamas projektas „Kviečiu šokti“… Bet tikėjimo, kad dar vaikščios, niekada neprarado.
Šiandien Vladas ne tik vaikšto – jis pats remontuoja savo butuką ir vėl šventai tiki: įkurtuvių dieną tikrai šoks…
Iš ligoninės grįžo neįgaliojo vežimėlyje
Vladui – dar tik 25-eri, bet jo gyvenimiškos patirties bagažas prilygsta kito 50-mečio išgyvenimams. Skaudžiausi tie, kurie (tuomet vaikinui taip atrodė) kone nubraukė visus gyvenimo planus, ir apie kuriuos dar ir šiandien taip sunku kalbėti, kad net ašaros smaugia.
Vladas dirbo vienoje Šilutės statybinėje organizacijoje ir buvo komandiruotas į Ukrainą. Baigėsi įprasta darbo diena, kai jis savaeigiu alkūniniu keltuvu važiavo į aikštelę. Tik nepamatė kitos įmonės iškasto melioracijos griovio.
Keltuvas įvirto į griovį, o vairuotojas iš lopšio buvo išmestas į viršų gal 12 ar 15 metrų. Vladas krito ant betoninės perdangos plokštės. Pats daugiau nieko nebeprisimena, bet kolegos tikino, kad dar savo telefonu juos išsikvietęs. Kaip ten bebuvę, prarado sąmonę ir Ukrainos ligoninėje išgulėjo 10 dienų.
Atsigavusį vaikiną tenykščiai medikai patarė vežti gimtinėn. Kelionėje Vladą dar kartą ištiko koma ir sąmonės jis neatgavo dar 14 dienų.
Laukė gydymas Kauno klinikose, vėliau 3 mėnesius trukusi reabilitacija Palangoje.
Dar taip neseniai jaunyste ir jėga tryškęs vaikinas į namus grįžo sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje.
Turi dėkoti savo užsispyrimui
Kantriai pasakodamas apie sunkiausias savo gyvenime dienas, Vladas suskumba pabrėžti, kad jis esąs užsispyręs. „Žinokite, mano Zodiako ženklas – Avinas, aš užsispyręs“, – dar kartą patikina. Tai – tiems, kurie nustebs sužinoję, jog jau antrą dieną po to, kai grįžo namo, jis paėmė į rankas du ramentus ir toliau nuo savęs pastūmė neįgaliojo vežimėlį.
Ilgos buvo tos dienos su ramentais. Net ne dienos – ištisi mėnesiai. Gelbėjo namo grįžusi sesuo, kuri, prilaikydama brolį, ilgai ir kantriai vaikščiojo dar bene pusmetį. Vlado kojos tvirtėjo ir atėjo diena, kai jis padėjo į šoną ne tik vieną, bet ir kitą ramentą. Tai buvo praėjusį spalį.
Tiesa, per tą laiką jam dar teko iškęsti galvos operaciją Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, teko važinėti į treniruotes Klaipėdos sporto centre „Šansas“. Geru žodžiu Vladas mini šio centro vadovą Arūną, kuris neįgaliems žmonėms taiko nuolaidas ir pats itin nuoširdžiai dirba su kiekvienu iš jų.
Ir tai dar nebuvo gydymo pabaiga. Į uostamiesčio universitetinę ligoninę Vladui dar teks gultis jau šį mėnesį. Medikai dar kartą operuos sužeistą vaikino koją. Jie tikina, kad tik praėjus dar 3 mėnesiams po operacijos vaikinas galės normaliai vaikščioti.
Gydytojai ir reabilitologai neabejodami sutaria dėl vieno: už tai, kad šiandien jau vaikšto ir gali dirbti, Vladas turi būti dėkingas tik… savo užsispyrimui.
Svajonė – šokti
Šiandien, kai jau nebereikia svajoti apie savarankiškai daromus žingsnius, Vladas turi kitą svajonę – jis svajoja šokti.
„Tikrai šoksiu balandžio 9-ąją – per savo gimtadienį“, – neabejoja. Jį girdintieji tuo neabejoja.
Labai gali būti, jog gimtadienio diena taps ir vaikino įkurtuvių nuosavame bute diena. Bute, kuriame jis su savo draugu usėniškiu Donatu dabar daro kapitalinį remontą.
Padėti pasiūlė kaimo bendruomenė
Kai Vlado tėvai prieš metus nupirko savo sūnui 2 kambarių butuką Stubrių daugiabutyje, gyventi jame nebuvo įmanoma. Sukdamas galvą, iš kur paimti pinigų remontui, pernai pavasarį Vladas net „Bėdų turgui“ laišką išsiuntė. Tik atsako nebuvo jokio.
Netrukus Stubrių kaimo bendruomenė „Stubriai“ sulaukė švedų labdaros organizacijos atstovo mūsų krašte Tado Girčiaus pasiūlymo pagalvoti, kam iš šio kaimo gyventojų labiausiai reikėtų paramos. Pasitarę bendruomenės valdybos nariai nutarė pasiūlyti padėti V.Juraškai.
Vladui teko surašyti visą savo nelaimės ir gydymosi istoriją, nusiųsti švedams savo buto nuotraukas. Šie atvažiavo apžiūrėti butą.
Nei „taip“, nei „ne“ neišgirdo Vladas svečiams išvykstant, nes jie ir patys sakė dar nežinantys, kiek pinigų liks po kitų tuo metu darytų remontų. Bet viltis liko.
Sveikti padeda darbas
Patvirtinimas atėjo artėjant Kalėdoms – tarsi kalėdinė dovana. Mažiausiai 18 tūkstančių litų – tokia, kukliausiais paties Vlado skaičiavimais, yra tos dovanos – jo buto remonto – kaina.
Jis pasakoja, jog švedai nurodę nepirkti pigiausių statybinių medžiagų, liepę remontą atlikti kokybiškai.
Vlado bute jau puikuojasi naujutėlaičiai plastikiniai langai, kainavę apie 3000 litų, o statybinių medžiagų čia prikrauta dar bent už 3500 litų. Reikės dar daugiau, nes teks pakeisti visą buto elektros instaliaciją, įrengti katilinę, statyti kai kurias pertvaras ir dar daug ką.
Apdailininko specialybę turinčiam Vladui statybos darbai – jokia naujiena, tad jis su draugu ir pradėjo remontą pora savaičių iki Kalėdų. Paklaustas, ar jam toks darbas ne per sunkus, Vladas šypsodamasis patikina, jog yra priešingai – remontas net padeda sveikti.
Aplinkui tiek gerų žmonių
Tiesa, šypseną Vlado veide viso pokalbio metu kartkartėmis vis užgesina ašaros – taip sunku prisiminus dienas, kuomet negalėjo pakilti iš vežimėlio. Todėl paklaustas, kas šiandien labiausiai džiugina, įvardija ne materialius dalykus. „Tai, kad esu ne vienas, kad aplink mane tiek gerų žmonių, kad visi supranta, atjaučia ir padeda“, – sako.
Ilgai vardija tuos, kuriems jaučia begalinį dėkingumą. Pirmiausia organizacijos „Pagalba Lietuvai“ nariams Švedijoje ir jos atstovui Lietuvoje T.Girčiui. Toliau – visiems kaimynams, bendruomenės nariams ir artimiesiems – tiems, kurie kartu buvo sunkiausiomis minutėmis, dienomis ir mėnesiais. O artimųjų būrys gausus: Vladas – penktasis vaikas 8 vaikus auginusioje šeimoje.
Dėkoja Vladas ir savo advokatui klaipėdiečiui Henrikui Mickevičiui, kuris šiuo metu padeda jam bylinėtis su buvusiais darbdaviais. Mat buvęs darbų vadovas tuoj po nelaimės ją tiriančius pareigūnus patikino, esą vaikinas savavališkai buvo paėmęs keltuvą. Advokatas, anot Vlado, daro jam dideles nuolaidas, byla jau pasiekė Šilutės teismą.
Bet argi ši nemaloni detalė gali nustelbti džiaugsmą pasveikus, įsigijus namus ir gavus to-o-o-kią Kalėdų Senelio dovaną?.. „Tikrai ne“, – tvirtai atsako Vladas.