Švėkšna – uostas sausumoje
Ruošiantis Europos paveldo dienoms Švėkšnoje, Šilutės KPC kultūrinės veiklos koordinatorė Švėkšnoje Agnė Duobinienė įdėjo daug pastangų, kad 2023 m. minimo UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos 20-mečio renginių programoje besidomintys atrastų kažką naujo, įdomaus ir sudalyvautų nepamirštamoje kultūros paveldo pažinimo šventėje.
B. Markevičius tą pačią dieną, po televizijos filmavimo, „išdžiūvusia burna“ vėl nuotaikingai ėmė bendrauti ir pasakoti apie savo hobį gausiam būriui į Švėkšnos uostą atvykusių smalsuolių.
Švėkšna tikrai ne vandenų kraštas, su baigiančiu išsekti Šalnos upeliuku ir Kalės tvenkiniu, kiek didesniu Vilkėno tvenkiniu daugiau vandenų ir neturi. Nėra čia nei jūros, nei marių, bet gyvena ypatingas žmogus, laivadirbys, istorinių laivų meistras V. Bliūdžius, pasiūlęs prieglobstį. Ir štai, apie įkurtą uostą, tikrų tikriausią ir dar su ypatingais laivais, žinia sklinda vis plačiau. Uostas Švėkšnoje turbūt pirmasis Lietuvoje, neturintis priėjimo prie vandens.
Bartui su bendraminčių grupe, beprotiškai mylinčių jūrą ir senuosius medinius burinius laivus, gyvenimo mozaika susidėliojo taip, kad atvedė į Švėkšną. Lietuvos marinistinės kultūros išsaugojimo centras šiuo metu yra vienintelė organizacija Baltijos šalyse, valdanti daugiau nei 10 istorinių laivų. Šiuo metu Bartas su bičiuliais rūpinasi 10 burlaivių, kurių 9 pripažinti Lietuvos kultūros paveldu. Daugumą šių laivų jiems pavyko išgelbėti nuo visiško sunaikinimo – elementaraus sudeginimo. Uosto įkūrimas Švėkšnoje – istorija apie tai, kaip unikalūs burlaiviai (ne tik Lietuvos kontekste!), prie tikrosios jūros tapo niekam nebereikalingi ir tik atsitiktinumo dėka nevirto pelenais. Entuziastų ir B. Markevičiaus dėka Švėkšna tapo laivų uostu sausumoje, kuriame galima pasigėrėti marinistiniu paveldu.
Stovi unikalūs laivai
Bartas susitikimo dalyviams atviravo, kad galėtų valandų valandas pasakoti istorijas apie kiekvieną iš savo laivų, ir patikėkite, yra ne viena istorija verta plunksnos! Bet labiausiai jis džiaugiasi tada, kai mylimiems, likimo audromis pažymėtiems laivams, po truputį grąžinamas buvęs grožis, prikeliant juos antram gyvenimui.
Siekdami išgelbėti laivus nuo užmaršties ir išsaugoti marinistinio Lietuvos paveldo ryškiausius egzempliorius, Švėkšnos uoste laivai ne tik saugomi, bet ir restauruojami su viltimi, kad nors dalis jų grįžtų ten, kur jie ir turi būti – į jūrą. Tam dedamos ne tik pastangas, aukojamas laisvalaikis, bet ir santaupos.
Šiandien Švėkšnos uoste stovi 1911 metų burlaivis „Lady Sophie“ – ne tik seniausias burlaivis Lietuvoje, bet ir vienas seniausių Europoje bei pasaulyje. 1906 m. gamybos jachta „Helene“, J. F. Kenedžio jachtos „Victura“ vyresnioji sesuo. 1922 m. jachta pastatyta Suomijoje, kurios paskutinis pavadinimas buvo „Krasnaja Zvezda“. Anksčiau ji buvo vadinama „Tur“, „Grazyna“. Ją nupirkęs Lenkijos prezidento adjutantas generolas Mariuszas Zaruskis 1932 m. padovanojo Vilniaus merginų skaučių klubui. Lenkijos mieste Jastarnia jachta buvo pakrikštyta lenkišku vardu „Grazyna“. Šia jachta plaukiojo pirmoji pasaulyje kapitonė moteris.
1898 m. burlaivis „Daina“, kuris pieš 5 metuss buvo restauruotas. Žaliąją burlaivio spalvą parinko ir pats dažė rugsėjo pradžioje miręs iškilus Klaipėdos dailininkas Danas Andriulionis.
Klaipėdos Lindenau laivų statykloje statytas burlaivis „Peer Gynt“. Statykloje buvo pastatyti 8 laivai, išliko tik vienas. Laivas filmuotas režisieriaus Algimanto Puipos sukurtoje dramoje „Elzė iš Gilijos“, pastatytoje pagal Ernsto Vicherto apysaką „Šaktarpis“. Tai nebuvo privati jachta, tai buvo valstybinis gelbėjimo laivas.
Muziejus po atviru dangumi
Švėkšnos uostas su jame esančiais istoriniais laivais – tai lyg gyvas organizmas ir uosto įkūrėjų entuziazmo dėka nuolat besikeičiantis. Švėkšnos uostas – muziejus po atviru dangumi – ir tai tik maža uosto vizijos dalis, pasak Barto.
Iš nuostabos, savo akimis pamatę Lietuvos marinistinio paveldo eksponatus, prisilietę prie jų, nusifotografavę atminčiai ir pasiklausę nuoširdžių, įdomių B. Markevičiaus pasakojamų apie painias istorijas, daugelis aikčiojo ir tikėtina, kad į šią vietą ne kartą sugrįš ir dar pažįstamus paragins atvykti.