Sveikatos, stiprybės, nepamiršti kasdienių pasivaikščiojimų Rusnės promenada – tokius palinkėjimus 90-ojo jubiliejaus proga išgirdo rusniškis Vytautas Morkevičius.
Garbingą salos gyventoją pasveikinti atvyko Šilutės rajono savivaldybės atstovai, buvę kolegos agronomai.
Vicemeras Sigitas Šeputis pasidžiaugė, kad Vytautas sulaukė tokio gražaus jubiliejaus, jam linkėjo sveikatos ir viso ko geriausio. Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis pasidžiaugė, kad ilgaamžiu puikiai rūpinasi žmona, artimieji, taigi jam skyriaus paslaugų nereikia.
V. Morkevičių pasveikinti atvyko ir buvę kolegos agronomai, Šilutės agronomų sąjungos nariai. Vytautą jie prisimena, kaip šviesulį, pagarbos vertą žmogų, daug išmanantį savo srityje, turintį ką pasakyti.
Tuo tarpu Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė į ilgaamžį kreipėsi ne pavarde, bet „dėde Vytai“. Anot jos, kitaip kreiptis ir negalėtų, nes užaugo jo akyse. Seniūnė džiaugėsi, kad gražaus gimtadienio proga galėjo ateiti į tuos namus, kur gyvena dvi širdys, plakančios vienu ritmu jau daugybę metų. Pirmąją puokštę rožių ji įteikė Vytauto žmonai, buvusiai savo auklėtojai, kuri vyrą globoja, rūpinasi ir kurios gimtadienis bus sausio 18 dieną.
D. Drobnienė užsiminė, kad po Naujųjų metų išeis Rusnės knyga, kurios vienas skyrius bus paskirtas V. Morkevičiaus gyvenimui. Seniūnė taip pat sakė Vytautui nepamiršti savo kasdienių pasivaikščiojimų Rusnės promenda. Ji juokavo, kad jeigu nematys ilgaamžio vaikštančio, būtinai jam paskambins ir primins.
V. Morkevičiui dar vaikystėje teko pajusti pabėgėlio dalią, taip pat Antrojo pasaulinio karo fronto baisumus. Savo atsiminimus jis surašė ir pavadino „Buvo karas, buvo ilgi pokario metai“. Pateikiame vieną atsiminimų fragmentą, kai jis, atsiskyręs nuo tėvų, išėjo į Tėvynės apsaugos rinktinės karių gretas:
„1944 m. spalio pradžioje, Girulių miške, prasidėjo mano kariškasis gyvenimas. Jo pradžia buvo ne tik netikėta, bet ir ypatinga. Ore kovojo lėktuvai. Iš pabūklų buvo apšaudoma ne tik Klaipėda, bet ir Palanga, Klaipėdos kelias, o kartu ir Girulių miškas. Pakelėse mėtėsi sudaužyti vežimai, užmušti arkliai, visokiausi rakandai. Vaizdas buvo klaikus. Tėvynės apsaugos rinktinės karių laukė labai rizikingas kelias į Kuršių Neriją. Ištūnoję keletą valandų po sandėlio rampa uoste, kurio teritorija nuolat buvo apšaudoma iš minosvaidžių, bombarduojama lėktuvų, laukėme komandos, kada kariniai kateriai perkels mus per marias. Nuo sprogstančių sviedinių vanduo kilo didžiuliais stulpais. Vokiečių jūrininkai, sumaniai manevruodami, truputį aprimus šaudymui, paėmę ant katerio denio po keliolika karių, dingdavo už sprogimo sukeltų vandens stulpų. Atplaukęs kateris nesustodamas judėjo 1-1,5 metro atstumu palei krantinę. Įsibėgėję privalėjome šokti į katerį, kur mus gaudė ten buvę jūrininkai. Taip į vieną katerį patekau ir aš su Antanu. Sėkmingai persikėlę, patraukėme pėstute pajūriu, Nidos link. Tada aš ne tik pirmą kartą pamačiau jūrą, bet ir pabandžiau jos vandens skonį. Ištroškęs gerti ir daug negalvojęs, pasisėmiau puodelį jūros vandens. Vandens skonis mane nuvylė. Tik tada sužinojau, kad jis visai netinkamas gerti“.