Jeigu pradinukas po pamokų lanko menų būrelį ir nori būtinai suspėti į treniruotę sporto salėje – tėvų laisvalaikis beveik suplanuotas. Tačiau vaikai auga, buitis galiausiai viską sudėlioja į lentynėles ir pagrindiniu laisvalaikio užsiėmimu tampa poilsis po sunkios darbo dienos. Teisės į poilsį neužginčysi, tačiau mokymosi visą gyvenimą šalininkai teigia, kad vakarais ant sofų viena po kitos nustoja vystytis asmenybės. Dažnas suaugęs pilietis mano visus savo gyvenimo mokslus jau baigęs, o patirtį didina tik profesinėje veikloje.
Apie neformalųjį suaugusiųjų švietimą iki Lietuvai tampant Europos Sąjungos nare žinojome tik iš nuogirdų, tačiau įsisukusi veikla išjudino daug bendruomenių ir su naujomis galimybėmis ilgainiui buvo supažindinti ne vienas šimtas tūkstančių lietuvių. Vis tik, lyginant su Skandinavijos šalimis, suaugusiųjų švietimas Lietuvoje – minimalus. Kas dėl to kaltas? Nepakankamas finansavimas, tingumas ar sustabarėjęs požiūris į savišvietą?
Nauji įgūdžiai – ir darbo vietos garantas
Lietuvoje suaugusieji dažniausiai mokosi siekdami pagrindinio, vidurinio ar profesinio išsilavinimo, tačiau po truputį atsiranda ir mokslo sau, o ne dėl išduodamo dokumento, tradicijos. Pastebima, kad atslūgus ezoterinių ir kitų mistinių kursų bangai, vis dažniau žmonės žvalgosi filosofijos, literatūros, psichologijos, saugaus eismo, karjeros valdymo, teisės ar užsienio kalbų žinių. Kiekvienos modernios šalies tikslas – užtikrinti šią įvairovę ir sudaryti sąlygas mokytis visą gyvenimą.
Nors Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija nuogąstauja, kad daugelis neformalaus mokymosi projektų baigiasi sulig paskutiniu Europos paramos litu, vis daugiau žmonių užsikrečia žingeidumo virusu, o atsiradusi paklausa verčia suklusti ne tik biudžetines, bet ir privačiomis lėšomis gyvuojančias įstaigas.
Rūdiškėse (Trakų r.) įsikūrusios amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ atstovai sako sulaukiantys didelio susidomėjimo tiek iš jaunimo, tiek iš vyresnių žmonių, o periodiškai rengiami neformalaus švietimo projektai į Rūdiškes sutraukia mėgėjus ir profesionalus iš visos Lietuvos. Vieni trokšta savo įgūdžius pagrįsti žiniomis, kiti – užkariauti naują sritį ir išplėsti savo profesinį profilį, kad taptų labiau „reikalingais“ savo įmonėse.
„Poreikis mokytis įvairių amatų nemažėja – semtis įgūdžių pageidauja ir specializuotų įmonių darbuotojai, ir mėgėjai, norintys tiesiog praturtinti savo gebėjimus“, – teigia amatų mokyklos direktorė Dalia Beigienė. Pavyzdžiui, už konditerijos kursus žmonės linkę ir susimokėti – su sąlyga, kad visus savo kulinarinius laimėjimus galės pasiimti.
Nors mokykloje dauguma formalaus švietimo kursų yra mokami, D.Beigienės nuomone, mokestis už neformalų švietimą taip pat turi specialią funkciją. Tokiu būdu žmogus „nusiperka“ savo valią – paties apsisprendimas yra tvirtesnis, mažėja pagundų mesti mokslus pusiaukelėje.
Ko mokysimės išėję į pensiją?
Nemokamo suaugusiųjų švietimo šalininkai baksnoja į Skandinavijos šalių pavyzdžius, kur dauguma tokių įstaigų išlaikomos iš valstybės biudžeto, o jų siūlomi nemokami kursai – nebūtinai susiję su darbo rinkos gerinimu. Taip sprendžiamos ir socialinės problemos.
Pavyzdžiui, suaugusių užimtumo didinimas problemiškose bendruomenėse netgi atsiperka, nes sumažėja išlaidos viešosios tvarkos užtikrinimui. Dar vienas suaugusiųjų švietimo tikslas – socialinės atskirties mažinimas. Suomijoje ir Švedijoje garbaus amžiaus žmonėms valstybė apmoka daugiau nei pusę mokslų kainos, nesvarbu, ką jie pasirinktų – jogos kursus ar tapybos pamokas.
Europos Sąjunga mokymosi visą gyvenimą idėją skleidžia remdama įvairius suaugusiųjų švietimo projektus. Dešimtmetį gyvuojanti programa „Grundtvig“ skirta tiek patiems žmonėms, tiek įvairaus lygio švietimo ar jį finansuojančioms organizacijoms.
Tampa aišku: žmonės nori mokytis ir po darbo dienos, ir išėję į pensiją. Lietuvoje yra daugybė nevyriausybinių švietimo įstaigų, kurios jaučiasi reikalingos ir žino, ko nori bendruomenė. Trūksta šiek tiek drąsos, pasigendama ir verslumo gyslelės, tačiau ne visos užduotys įgyvendinamos iš karto.