Sukčių aukomis tampa net tik patiklūs senoliai, bet ir jaunimas

best-identity-theft-protectionSukčiavimai – pastaraisiais metais ypač smarkiais tempais daugėjantys, „madingi“ nusikaltimai, kuriuos užkardyti nepadeda nei nuolatinis informavimas laikraščiuose, nei per televiziją.

Ant sukčių užmestų meškerių lengvai užkimba ne tik patiklūs senoliai, vyresnio amžiaus žmonės, bet ir išsilavinę, jauni žmonės – net dvidešimtmečiai – trisdešimtmečiai, neabejotinai skaitantys spaudą, besilankantys internete.

Šilutės kriminalinės policijos viršininkas Vaidas Petniūnas sukčiavimus vadina antruoju pagal dažnumą – po vagysčių – nusikaltimu Lietuvoje. Sukčių veiklos mastų augimas tiesiog pribloškia.

Štai 2009 metais rajone buvo užregistruota tik 13 sukčiavimo atvejų, ištirti 5 iš jų (38,5 proc.). 2010-aisiais tokių nusikaltimų jau buvo įvykdyta 15, ištirtas – 21 (išaiškinti ir praėjusių metų sukčiavimai), o išaiškinamumas šoktelėjo net iki 140 proc.
Pernai sukčiai šilutiškius apmovė jau 72 kartus, o kriminalistams pavyko ištirti 48 atvejus (66,7 proc.).

Šiemet šių nusikaltimų kreivė dar smarkiau šoktelėjo aukštyn: per 6 šių metų mėnesius sukčiams pavyko 112 kartų. Beje, šiemet kriminalistai tiesiog lipo jiems ant kulnų – išaiškinti 105 atvejai (93,8 proc.), kuomet šilutiškiai lengva ranka atidavė tūkstantines savo santaupas.

Kalbėdamas apie nukentėjusiuosius, V.Petniūnas vardija jau ne tik 70-mečių pavardes. Apgautųjų būryje – ir 19, ir 23, ir 36 metų žmonės. Kai kurie – pakankamai išsilavinę, mokantys naudotis kompiuteriu, ir, paskambinus, sukčiui, dar kalbėdamiesi su juo, sugebantys pasitikrinti internete, ar išties yra toks prokuroras, kurio pavardę jam pasakė telefonu. Radę minėtą pavardę teisėtvarkos atstovų grupėje, net nesuabejoję čia pat padiktuoja paskambinusiam nepažįstamajam savo elektroninės bankininkystės kodus ir sąskaitų numerius…

Praėjus 10-15 minučių dažnas staiga susivokia, jog galbūt padarė kvailystę ir suskumba skambinti neva nukentėjusiems artimiesiems ar į banką. Bet būna jau per vėlu – pinigus arba pats jau būna atidavęs visai nepažįstamiems žmonėms, arba apsukrieji sukčiai per tą laiką jau būna paėmę vieną – kitą greitąjį kreditą. Žmogui belieka keliauti į policiją.

V.Petniūnas primena, kad visi finansiniai reikalai – griežtai asmeninis  reikalas, tokios informacijos turėtų nežinoti net artimiausi žmonės. Asmens finansinių duomenų neturi teisės prašyti jokia valstybinė ar privati institucija, juo labiau – telefonu.

Taip ir nedaroma. Jei vyksta koks nors tyrimas, žmogus kviečiamas atvykti į įstaigą, bet tik pakviesti ir galima telefonu, jokiu būdu nei policijos, nei prokuratūros atstovai telefonu neprašys panašios asmeninės informacijos.

Reikėtų prisiminti, jog visi sukčiai – ypač komunikabilūs, lengvai bendraujantys ir nesunkiai įtikinti sugebantys asmenys. Jau išsiaiškinta, kad prieš skambindami jie būna surinkę apie žmogų nemažai informacijos. Pateikti gyvenimo faktai dažniausiai ir padaro potencialiai aukai lemtingą įspūdį – žmogus patiki, kad kalba su pareigūnu.

Taigi A.Petniūnas dar kartą įspėja, kad telefonu jokių finansinių reikalų nespręstumėte.