Susitikimas su kraštiečiu R. Kontvainu Švėkšnoje

Dėkoti savo kraštui už tai, kad išaugino, dėkoti už tą didelį norą sugrįžti į gimtąją žemę, semtis iš jos kūrybinių galių – vienas tauriausių žmogui duotų jausmų. Gražiausia, ką galime pajausti, tai suprasti kraštiečio norą savo gyvenimu pasidalinti su čia gyvenančiais.
Susitikimo dalyviai kartu nusifotografavo prie docento dr. R. Kontvaino parengtos bibliografinės dokumentikos parodos.

Miestelio „Dvaro šventės“ išvakarėse Švėkšnos bibliotekoje svečiavosi geografijos mokslų žinovas, kraštietis doc. dr. Rimantas Kontvainas.

Ateina diena, kai užaugi, subręsti, sukaupi gyvenimo išmintį, kitu žvilgsniu pamatai visa, kas tave supa. Kur visus tuos gyvenimo metus buvai, ką veikei, ką mąstei, ką sutikai, ko siekei? Laikas – galingas ir nesuvokiamas, gebantis ir griauti, ir kurti. Daug ar mažai pragyventa apsprendžia, kaip prasmingai šį laiką nugyveni. Kiekvienas nuo pat gimimo siekiame būti laimingu. O kas ta laimė? Ar laimė – tai išsilavinimas, socialinės sąlygos, padėtis visuomenėje, santarvė šeimoje, užauginti vaikai, sutikti žmonės, atlikti darbai? Sutikite, kad šiek tiek daugiau.

Svečią pristatė ir renginį vedė V. Astrauskienė.

Su kraštiečiu R. Kontvainu susitikimo metu apie tai ir vyko pokalbis. Svečiui teko atsakyti į suktus ir provokuojančius klausimus. Susitikimo metu prisiminta vaikystė, tėveliai, jaunystės metai Švėkšnos mokykloje, menant legendinius mokytojus Sigitą ir Medardą Urmulevičius, Petrą Čeliauską, Danutę Didžiūnienę, Angelę Račkauskienę, Joną Rupšį, Benediktą Gaižauską ir kt. Daugelio jų jau nebėra, iškeliavę į Amžinybę. O štai mokytojas Medardas ne tik dalyvavo susitikime su savo mokiniu, bet ir uždavė klausimus, domėjosi Lietuvos švietimo sistemos aktualijomis.

Kaip teigia Rimantas, jam nebuvo sunku pasirinkti gyvenimo kryptį ir profesiją. Jis – jaunas žmogus sugebėjo susivokti savyje, rado savąją gebėjimų gyslą, niekada nesigailėjo pasirinkęs geografiją ir pedagogiką. Įsitikinęs, kad tam tvirtus pamatus padėjo mokykloje mokytojai.

Svečias prisipažino, kad nors neseniai atšventė 80-metį, širdyje jaučiasi kaip 40-metis. Dabar, pasisotinęs darbu mėgaujasi laisvalaikiu, žiūri televizijos laidas, skaito, keliauja, daug laiko praleidžia su žmona, anūkais ir vaikais.

Brandžiausia savo gyvenimo veikla R. Kontvainas laiko kūrybą. Tai nenuginčijamas faktas – paskelbta per 170 mokslinių, mokslo populiarinimo, metodinių straipsnių bei mokymo priemonių, vienas ir su bendraautoriais parengė 14 atskirų leidinių. Straipsniai publikuoti Čekijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Estijos ir kitų šalių leidiniuose. Naujausią knygą „Mano gyvenimo universitetas“ (2016), kurioje autorius pasakoja savo gyvenimo kelią su visais vingiais, pakilimais ir nuolydžiais padovanojo Švėkšnos bibliotekos skaitytojams.

Štai ir finišo tiesioji. Laikas kapsi, nesustodamas alsuoja savo ritmu, o mes tik laikini svečiai laike. Šviesi akimirka – Kūrėjo šypsnys, Angelo prisilietimas, apšviečiantis ne tik mus, drauge esančius, bet ir tuos, kurie kažkada buvo šalia mūsų. Visas gyvenimo sąskaitas visada tenka suvesti patiems su savimi. Tai sudėtinga, nes turi išlaikyti objektyvumą, o taip visada norisi labiau pasidžiaugti sėkmėmis, pagražinti arba nutylėti nesėkmes.