Šiandien minėdami lietuvių deivės Mildos dieną kviečiame paskaityti neeilinę meilės istoriją, staiga įsiplieskusią prieš šešiasdešimt metų ir liepsnojančią iki šių dienų.
„Du ožiai ant vieno tilto nepraeina – kaipmat abu ragus sustato. Reikia turėti kantrybės, mokėti prisitaikyti, o susipykus vienam nusileisti“, – patarimą norintiems gyventi ilgai ir laimingai duoda šilutiškiai Elena ir Kazimieras Būdvyčiai.
Pasipiršo pirmąją pažinties dieną
Elena ir Kazimieras susipažino 1956 metais Kali-ningrade . Kazimieras per karą neteko tėvų, todėl iš armijos grįžo pas seserį, kuri gyveno šiame mieste.Dvidešimtmetį peržengusi Elena su seserimi ir tėvu Kaliningrade dirbo statybose, atstatinėjo namus. Moteris pamena, kad miestas po karo buvo sugriautas, visur kyšojo tik kaminai. Anuomet jai teko gyventi rūsyje.
Lemtinga Elenos ir Kazimiero pažintis įvyko turguje. Mergina su seserimi jau ėjo iš prekyvietės, kai vaikinas su sesers vyru į ją įėjo.
„Pamačiau ją ir supratau, kad ji man labai patinka“, – atvirauja Kazimieras. Susipažinęs su Elena jis panoro sužinoti, kur ji gyvena, o vėliau pakvietė į šokius.
„Pagalvojau, kam man jo reikia, bet labai norėjau šokti“, – juokiasi šokti ir dainuoti mėgusi moteris.
Iš pirmojo pasimatymo įsimylėjėliai parvažiavo tramvajumi. Tą patį pažinties vakarą merginos kieme Kazimieras Elenai pasakė: „Aš tave noriu vesti“. Pabučiavo ją į skruostą ir grįžo namo.
„Savaitė nepraėjo ir mes susiženijome“, – prisimena jie iš pirmo žvilgsnio užgimusią meilę.
„Na, tau ir pasisekė“, – jaunikiui tarstelėjo metrikacijos skyriuje dirbanti moteris. Kazimieras prisimena, kad Elena buvo labai graži mergina, turėjo gražias kasas.
Po oficialios santuokos ceremonijos jaunuoliai išėjo į laukiamąjį ir ten rado 25 rublių kupiūrą. Jie labai apsidžiaugė ir palaikė tai sėkmės ženklu.
Vestuves paminėjo kukliai, o tų pačių metų rugsėjį vienas kitam duotus įžadus sutvirtino Šilutės bažnyčioje. Jaunoji prie altoriaus žengė pasipuošusi tautiniais drabužiais. Tą pačią dieną bažnyčioje susituokė ir Elenos sesuo, su kuria kartu dirbo Kaliningrade.
Merginų mama tuomet suruošė vaišes, o dviguba vestuvių šventė įvyko Šilutėje, tame pačiame name, kuriame Kazimieras ir Elena gyvena iki šiol.
Dirbo dujų ūkyje
Kaliningrade Kazimieras dirbo vagonus gaminančiame fabrike. Kas mėnesį uždirbdavo po 1500 rublių.
„Ar tu supranti, kas per pinigai buvo!? Ungurio kilogramas kainavo tris rublius“, – prisimena senjoras.
Gerai apmokamą darbą vyras dirbo metus, vėliau su žmona susiruošė į Lietuvą. Elena tuo metu laukėsi pirmagimio. Gimtinėje Kazmieras dirbo vairuotoju, vėliau – dujų ūkyje. Elena du dešimtmečius taip pat dirbo dujų ūkyje.
60 metų kartu nugyvenusi pora sako, kad pykosi mažai, nors namų be dūmų nėra. Jeigu dėl ko nors nesutardavo, dažniausiai apsikeisdavo aštresniais žodžiais, o vėliau kuris nors nusileisdavo.
Būdvyčiai užaugino sūnų Vytautą ir dukrą Gražiną, sulaukė keturių anūkų ir tiek pat proanūkių.
Kasmet skrenda į Ameriką
Elena ir Kazimieras sako nejaučiantys prabėgusių metų naštos, anot jų, svarbu širdyje išlikti jauniems. Jie noriai bendrauja su aplinkiniais, nesiskundžia skausmais, yra geros nuotaikos, o jų veiduose neblėsta šypsenos.
Solidus amžius sutuoktiniams netrukdo kasmet nukeliauti į Ameriką aplankyti dukros ir anūkų šeimų. Praėjusių metų lapkritį iš JAV Elena ir Kazimieras sugrįžo jau devintą kartą.
„Norim ilgai gyventi, bet nepasenti“, – šypsosi į devintą dešimtį įkopę senjorai.
Gydytojai atsiuntė atvirutę
Elenos ir Kazimiero dukra Gražina jau daugiau kaip 20 metų gyvena Čikagos mieste, Jungtinėse Amerikos valstijose. Didelėje ligoninėje ji dirba slaugytoja.
Kazimieras pasakojo, kad tos ligoninės gydytojai labai rūpestingi. Tai pajusti teko ir jam pačiam – nuvykęs pas dukrą pajuto smarkius skausmus, teko atlikti operaciją. Kazimieras džiaugiasi, kad Čikagoje operacija pavyko puikiai. Po poros savaičių du gydytojai atsiuntė jam atvirutę, linkėdami kuo greičiau pasveikti. Senjorai iš Lietuvos buvo maloniai nustebinti tokiu gydytojų dėmesingumu.
Aplankė Niujorką, Niagaros krioklį
Anūkė Kristina į Ameriką emigravo būdama dvidešimties, kartu išvažiavo ir jos vyras Mindaugas Petrošius. Čikagoje moteriai pavyko sukurti sėkmingą logistikos verslą, seneliai ja labai didžiuojasi.
Viešėdami JAV, Elena ir Kazimieras apsistoja pas Kristiną ir praleidžia ten po kelis mėnesius, prižiūri proanūkius. Kasdien po darbo anūkė senelius veždavo kur nors pavakarieniauti, jie dažnai nuvažiuodavo prie netoliese esančio Mičigano ežero, išbandė netgi kazino pramogas.
Pernai dukra Gražina tėvams padovanojo septynių dienų ekskursiją po įžymias JAV vietas. Šilutiškiai pamatė Niujorką, Niagaros krioklį Kanadoje. Kelionės Būdvyčių neišvargino, nors kartais automobilyje praleisdavo net po devynias valandas.
„Praleidome gyvenimą ne veltui“, – džiaugiasi energingi ir žingeidūs Elena ir Kazimieras.
Kartu jie – jau 60 metų ir po kelių dienų – gegužės 16-ąją – minės deimantines vestuves.