Sužavėjo jauno šilutiškio poelgis

hillside-road-car-fire-smoke„Vieną popietę atsitiktinai tapau įvykio Šilutėje, prie „Pamario“ prekybos centro, stebėtoja ir negalėjau likti abejinga gražiam jauno žmogaus poelgiui”, – „Šilutės naujienoms“ rašo priekuliškė Anelė POLIAKOVA.

„Nuo pirmos minutės mačiau, kaip ryžtingai ir atsakingai elgėsi jaunuolis, kai aikštelėje prie boulingo užsidegė automobilis.
Aš greičiausiai net nebūčiau atkreipusi dėmesio į vos matomą dūmelį automobilio priekyje, jei staiga nebūtų sustojęs pro šalį važiavęs automobilis. Iš jo iššoko jaunas vaikinukas, rankoje laikantis telefoną. Matyt, jis jau skambino pagalbos telefonu.

Nežinau, ar aš būčiau taip žaibiškai sureagavusi, o vaikinukas jau nubėgo į pastato vidų – gal ieškoti pagalbos, kol atvažiuos ugniagesiai?..

Laikas bėgo, regis, lėtai, o dūmelis vis stiprėjo… Po akimirkos pasigirdo sirenų kauksmas, o iš pastato tuo metu išbėgo keli vyrai. Vienas jų turėjo gesintuvą. Vyrai puolė gesinti, tuoj privažiavo ir dvi ugniagesių autocisternos.

Nežinau, kas laikė rankose gesintuvą – automobilio savininkas, boulingo darbuotojas ar tiesiog praeivis, bet jo veiksmai buvo nuoširdūs – atrodė, kad žmogus gelbsti savo turtą.

Pasidžiaugiau, kad atskubėję vyrai dirbo greit ir buvo tikri savo srities specialistai.

Tą lemiamą akimirką svarbiausias buvo tas, kuris įvykio vietoje atsirado pirmasis, kuris neliko abejingas, nors iki jo pro šalį pravažiavo bent du automobiliai… Tas vaikinukas su telefonu rankoje buvo iš tų žmonių, kurie geba žaibiškai reaguoti į situaciją. Tuo momentu buvo reikalingas ne tik aiškus mąstymas, bet ir didelis žmogiškumas, nes jis rūpinosi ne savo – svetimo žmogaus turto išgelbėjimu.

Nežinau ar žmogus, kurio automobilį gelbėjo tiek šaunių žmonių, bent pasakė ačiū, ar bent paspaudė jiems rankas, ar tik širdyje padėkojo Dievui už tai, kad esama tiek gerų žmonių? Ir ar paklausė, kas buvo tas pirmasis, pranešęs apie įvykį? Tik nereikia sakyti, jog sužinoti neįmanoma.

Būkime garbingi – juk nežinome, kada ir kur mūsų laukia kitas išbandymas. Gera, jei reikiamu metu atsiras žmogus su telefonu rankoje…

Kasdieniame gyvenime mumyse slypintis žmogiškumas būna toks neregimas, kad jo pastebėti nėra galimybių. Kol susiklosto tam tikros situacijos. Nesvarbu, kad ne visos jos atrodo reikšmingos (šiuo atveju automobilis juk nesudegė).

Mūsų gyvenimas toks kartais apgailėtinas, kad paverčia mus bedvasiais ir abejingais. Pasaulis tikrai taptų gražesnis ir saugesnis, jeigu nepašykštėtume ištarti padėkos žodžių, jei dažniau viešai prabiltume apie gražius poelgius. Manau, gražių darbų skatinimas dar niekam nepakenkė, todėl ir išliejau užplūdusius jausmus, tikėdama, kad mano laiškas nebus išmestas kaip nereikšmingas.“