Taip apie save kukliu posmu pasisako Genovaitė Marksienė – degutiškė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja, senjorė. Paskutinė darbovietė – Degučių pagrindinė mokykla, čia ji baigė savo pedagoginę veiklą, čia gyvena jau daug metų.
Ką Genutei reiškia senjorystė? „Begalinę laisvę – sako ji: nebespaudžia darbo rūpesčiai, atsirado daugiau laiko sau“.
Pernai rudenį TAU literatės viešėjo Degučių bibliotekoje, skaitė savo eiles. Tarp klausytojų sėdėjo ir Genutė. Ne tik sėdėjo – eksponavo savo drobes. „Tai mano naivusis realizmas, tai karo su pandemija būdas“, – su švelnia ironija komentavo savo darbus. Paaiškėjo, kad ji ne tik rašo eiles, bet ir tapo, dainuoja Degučių folkloro ansamblyje „Pilutė“.
Kartą mudviejų kalba telefonu pasisuko apie įžymybes: ką jos mums reiškia, ar yra nepakeičiamų žmonių? Nutarėm, kad nėra. Prisimenu pasakiusi, kad pasaulis laikosi ant paprastų žmonių, ant jų doro gyvenimo suvokimo, prasmingų darbų. O juk Genutės pavyzdys iliustruoja mano išvedžiojimus. Ne tuščias laiko švaistymas, o kūryba: žodžio, spalvų užpildo jos dienas. Ir nesvarbu, kad eilės kol kas ne knyga pasigarsino, o tik rajoninio laikraščio puslapiuose pasirodė, pažįstamiems buvo perskaitytos.
Pabuvus Genutės poetiniame pasaulyje patraukia atvirumas. Dauguma eilėraščių – dialogai su artimiausiais: mama, dukra, vyru, anūkėmis. Išraudama ir sūnaus netektis, kuriam „…gyvenimas užrūstintas per daug anksti padėjo tašką“.
Profesija taip pat uždėjo antspaudą: eilėse randa vietos Mažvydas, Donelaitis, A. Baranauskas, kurį laiką raštininkavęs Vainute. Svarbi Dievo tema, prie jo grįžtama: „O Dieve, aš Tau vis dėkoju už saulę, / Mėnulį ir vėją, / Už lietų ir lauko gėles. / O Dieve, padarei Tu stebuklą;/ Tavim netikėt negaliu“.
Visko Genutės gyvenime būta. Todėl geraja prasme stebina jos pozityvumas, geranoriškumas (Gyvenime jau turiu teisę apmąstyti. /Manyčiau, jis praėjo normaliai: be didelių ekscesų, be skandalų, /be griūčių). Ne svetima jai saviironija, lengvutė pašaipa.
Galima pasidžiaugti neišsemiamu Genutės optimizmu, mokėjimu bendrauti, todėl nekeista, kad toks žmogus turi daug draugų. Bendraujama ir gyvai, ir virtualiai, surandama artimų sielų. Bičiulė iš Kupiškio jai rašo: „Tai kas, kad metai stengias iškraipyti mūsų kūnus, bet dvasios jie paliest negal; dėl to šypsokimės, dėkokim ir mylėkim“.
Dukra iš Žemaitijos prigijo Pamario krašte. Tik žemaitiškas tiesumas išliko: „Gal ir prastai rašau. Svarbu: aš taip manau“.
Tai ką mano ši Pamario žemaitė?
Degučiai
Kampelis, panašus į žmogaus širdį, žemėlapy pasaulio jis – taškelis,
Tai Lietuva, mieliausias mano kraštas, Čiurlionio Tu karalių delnuose švytįs.
Šitam kampely žemės, kuris į širdį panašus,
Yra mažutis lopinėlis – Degučiai – širdžiai man brangus.