Nemažo būrio šilutiškių – ir vaikų, ir senjorų – šventės bus sotesnės ir linksmesnės, nes joms artėjant Šilutę vėl aplankė ilgamečiai mūsų krašto gyventojų bičiuliai, Vokietijoje gyvenantys Daiva ir Alfredas Bartminai iš Emericho – Šilutės miestų bendradarbiavimo draugijos. Kaip ir kaskart, atvyko jie su dovanomis – šilutiškiams dovanojo vokiečių bičiulių paaukotus 500 eurų.
Šiemet jau trečią kartą į Šilutę atvykę svečiai susitikime rajono Savivaldybėje dalijosi įspūdžiais apie pastebėtus mūsų kraštiečių gyvenimo niuansus ir pastebėjimais apie kaimynų vokiečių šiandieną po to, kai jiems teko priimti šimtus tūkstančių pabėgėlių.
Lietuviai švenčia prabangiai
Penktadienį atplaukę keltu į Klaipėdą sutuoktiniai Bartminai apžiūrėjo restauruotą uostamiesčio dramos teatrą, matė ir spektaklio premjerą. Jų nuomone, teatras restauruotas išties gerai, dabar tai įstaiga, kurioje galima tikrai kultūringai praleisti laiką.
Įsilingavus diskusijai apie mūsų kraštiečių gyvenimą, svečiai išreiškė mintį, jog Lietuvoje labiausiai valdžios pamiršti yra vaikai ir senjorai. Daiva Bartmin prisipažino, kad Šilutėje gyvena jos mama, todėl ji gerai žino, kokio dydžio pensijas gauna senoliai.
Tačiau kartu ji stebėjosi Klaipėdoje šeštadienio vakare matydama pilnutėlius restoranus žmonių, tad susidarė įspūdį, kad ne toks jau tas gyvenimas Lietuvoje blogas. „Žmonės čia švenčia sočiai ir prabangiai”, – sakė viešnia.
Šilutės savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Šeputis pritarė jai ir sakė taip pat besistebintis, kai vakarais mato prekybos centruose pilnutėlius vežimus įvairiausių prekių stumiančius tautiečius. Be to, jis priminė, jog neseniai naują šalies valdžią išsirinkę lietuviai dabar laukia permainų į gera, nes ir valdžia jas žada.
S.Šeputis neslėpė mūsų krašto kuriozų. Pavyzdžiui, nors rajone nedarbo lygis nuolat svyruoja apie 9 procentus, o darbuotojų trūksta visose srityse, didžioji bedarbių dalis dirbti neina, nes tai jiems tiesiog nenaudinga. Prie tokios realybės, anot S.Šepučio, veda ilgametė mūsų valstybės politika. Dar vienas kuriozas – valytojos atlyginimas daugelyje sričių jau susilygino su aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų atlygiu.
Ir šįkart neatvyko tuščiomis
Kalbėdami apie Vokietijoje veikiančią Emericho – Šilutės miestų bendradarbiavimo draugiją, svečiai apgailestavo, kad ir jos nariai sensta, nes į veiklą neįsijungia jaunimas. Bet panaši, pasak A.Bartmino, yra ir kitų Vokietijos draugijų situacija – užaugo karta, kuri jau nebenori dalyvauti visuomeninių organizacijų veikloje.
Šilutėje minėtai draugijai vadovaujanti Rita Užgalienė pastebėjo, jog situacija panaši ir Šilutėje: šiuo metu draugija vienija 35 narius, o jų amžiaus vidurkis yra apie 60-70 metų.
„Dažniausiai į draugiją ateina pensinio amžiaus moterys, kurios ieško kokios nors visuomeninės veiklos, kuria galėtų užsiimti atsiradusiu laisvu laiku”, – sakė ji.
Pokalbiui pasisukus apie pabėgėlių priėmimą, S.Šeputis pastebėjo, kad jie, „prisisapnavę” apie turtingas šalis, vos patekę į Lietuvą ir pamatę jos realybę, sprunka kuo toliau.
Pasirodo, panašiai yra ir Vokietijoje: čia atsidūrę pabėgėliai paprastai nežino nė žodžio nė viena iš populiarių kalbų, nesugeba susikalbėti net patekę į gydymo įstaigą, tačiau iš karto pageidauja gauti solidžius atlyginimus. Svečiai pasakojo, kad daug pabėgėlių yra agresyvūs, girtauja, nors, regis, musulmoniškų šalių gyventojams alkoholis draudžiamas, tačiau tokių draudimų laikosi ne visi.
Svečiams pasirodė keistokas dabartinės Lietuvos valdžios sumanymas pabranginti alų.
S.Šepučio pastebėjimu, jau ketvirtį amžiaus į Šilutę važinėjantys Daiva ir Alfredas Bartminai niekada neatvyksta tuščiomis. Šįkart jie atvežė savo kraštiečių suaukotus 500 eurų, kuriuos perdavė Šilutės – Emericho draugijos vadovei R.Užgalienei. Svečiai akcentavo, kad šįkart didžioji paramos dalis – 300 eurų turės būti skirta krašto senjorams, o likusi dalis – vaikams. Tokios proporcijos nustatytos todėl, kad auganti karta labiau remiama vasarą, kuomet finansuojamas jos poilsis, taip pat nemažai vaikų nuolat priima Vokietijos gyventojų šeimos.
R.Užgalienės paskaičiavimu, per porą dešimtmečių galimybę nemokamai pakeliauti po svečią šalį jau turėjo 85 mūsų kraštiečių atžalos.
Padalinti dovanas savo nuožiūra patikėta Šilutės – Emericho draugijos nariams, kurie tai daro nebe pirmi metai.
Pasak R.Užgalienės, draugija nuolat remia „Moterų seklyčios” globojamus kelių Šilutės pradinių mokyklų mažamečius, paramą skiria ir daliai savo narių, ir keletui nelaimes patyrusių ar neįgalių žmonių. Taip parama bus dalijama ir šįkart.