Visuomenės sveikatos specialistai praneša, kad padaugėjo sergančiųjų ūmiomis peršalimo ligomis. Kaip nuo jų apsisaugoti, ar susirgus būtina saujomis vartoti cheminius vaistus, ar vis tik sveikatos pasisemti galime iš gamtos? Kas geriau tai gali žinoti, jei ne mūsų močiutės, paslaptis apie gydomąsias gamtos galias perduodančios iš kartos į kartą.
Toks pokalbis apie vaistažolių galią įvyko Kintų bibliotekoje.
Popietę „Sveikata – iš gamtos“ surengusios Kintų bibliotekininkės Sigita Kasparavičienė ir Nijolė Justienė priminė, kad šie metai paskelbti aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais, tad į Kintų biblioteką sukviesti vyresnio amžiaus žmonės. Jie ne tik pasidalijo žinomais liaudies medicinos receptais, tačiau prie kvapnios žolelių arbatos puodelių bent akimirkai pamiršo įprastus buities rūpesčius.
Susirinkusios moterys pasakojo, kad labai svarbu žinoti, kada ir iš kur žoleles rinkti. Geriausia tai daryti rytmetį, po rasos, ir žoleles rinkti iš pačių prasčiausių vietų, kur bloga žemė ir augalui reikia didelių pastangų iškelti galvą. Sakoma, kad tokie augalai surenka stipriausias gydomąsias savybes. Be to, skinant vaistažolę reikėtų mintyse iš karto pagalvoti – ja gydysite save ar kitą žmogų. Galima ir pasimelsti, taip tarsi sudedant į augalą pačius geriausius ketinimus.
Skanaudamos žolininkės Angelės Barauskienės atnešto naminio sūrio, pagardinto sviestu ir medumi, kintiškės leidosi į kalbas, kokios žolelės kokias ligas gydo. Dar pajuokavo, kad norint viską atsiminti reikėtų išgerti raudonųjų dobilų arbatos, kuri padeda susigrąžinti atmintį.
Aktualiausiai šių dienų temai – peršalimo gydymui moterys pažėrė krūvą patarimų. Pasirodo, labiau kaip prieskonis, o ne vaistas žinoma kalendra lengvina atsikosėjimą. Jei kosint skauda ir gerklę, patariama gerti čiobrelių arbatą, o nuo peršalimo gintis šalpusniu. Jei sugriebė stiprus gerklės uždegimas, jos skalavimui puikiai tinka medetkų nuoviras. Bronchitą lengvina klevo žiedai, o plaučių uždegimą galima įveikti geriant sudžiovintų šermukšnio žiedų arbatą.
Aptarta ir jonažolė, kurią liaudies medicinos žiniuoniai vadina vaistu nuo 99 ligų. Šia žolele gydomi virškinamojo trakto gleivinių uždegimai, skrandžio ar žarnyno opaligė, kepenų, tulžies, šlapimo pūslės ir inkstų ligos, gerklės, nosies gleivinės uždegimas, hemorojus, nudegimai, sunkiai gyjančios žaizdos. Įdomiausia, kad jonažolė padeda sergantiems lengvo ir vidutinio laipsnio depresija, jos galima duoti vaikams, kuriems naktį nesiseka nulaikyti šlapimo. Jonažolė taip pat gerina širdies darbą, didina kraujo spaudimą, veikia raminančiai, gerina apetitą. Kompresai dedami ant nudegimų, žaizdų, vočių ir kitų pažeistų odos vietų. Tačiau nors ši vaistažolė ir gydo daugelį ligų, ją reikia vartoti atsargiai ir ne ilgiau kaip keturias savaites.
Ne paslaptis, kad vyresnio amžiaus žmones dažnai vargina kraujospūdžio šokinėjimai. Jeigu jis yra per didelis, nebūtina griebtis vaistų – užtenka reguliariai valgyti putino uogas.
Besiskundžiantiems sąnarių skausmais, reikėtų pasitikėti beržo lapų galia ir naudoti jų kompresus. Instrukcija paprasta: lapus tereikia įvynioti į natūralią medžiagą ir palaikyti ant sąnario maždaug valandą. Moterys perspėja, kad ilgesnė procedūra net nepavyktų, nes sąnarys ima kaisti.
Varginančius kojų skausmus puikiai malšina sumušti kopūstlapiai, o gyslotis mažina tinimą. Jo lapai taip pat pasižymi uždegimą slopinančiu, žaizdas gydančiu, kraujavimą stabdančiu, o sėklos – lengvai vidurius laisvinančiu poveikiu.
Bėdų su kraujagyslėmis ir skrandžio opomis turinčios moterys pasakojo, kad šiems negalavimams gydyti, ko gero, nėra geresnio vaisto kaip bičių pikis, užpiltas spiritu. Juo dar galima užpilti ir gyvatę. Tokią užpiltinę reikia 19 dienų palaikyti tamsioje vietoje, o paskui nukošti ir kasdien išgerti po šaukštą. 100 gramų bičių pikio reikia pusės litro degtinės. 40 laipsnių degtinė netinka, nes nesugeba ištraukti visų gydomųjų medžiagų, tad patariama ieškoti stipresnės.
Gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė gydoma šaltalankių aliejumi ir gysločio sultimis.
Renginio metu pristatyta ir ilgametės gydytojos pulmonologės ir homeopatės, dabar jau pensininkės rašytojos Filomenos Taunytės knyga „Ieškau tikro lietuvio“. Vis aktyviau skatinanti žmones gydytis natūraliais būdais, atsigręžti į pirmykštį požiūrį į gamtą, žmogų, žoleles ir vaistus, F.Taunytė knygoje perteikia daug savo gyvenimiškos patirties – žvelgiant iš gydytojos ir pacientės pozicijų. Šią knygą galima rasti kiekviename F.Bajoraičio viešosios bibliotekos filiale.