Gyveno trijų kartų menininkai
Metams bėgant atmintis dyla. Norint, kad laiko dulkės nenusėstų, reikia kartas nuo karto prisiminti tuos, kurie po Švėkšnos dangum kūrė tikrovę, dar ir šiandien džiuginančią vietinius ir atvykėlius. Laikas eina, likimas dėlioja mūsų gyvenimo kelius, o praeitis ir šiandien šalia mūsų. Tik reikia kartas nuo karto ją prisiminti, kad neprarastume to, kas jau tapo mūsų Švėkšnos kultūros istorija. Svarbu nepamiršti, kad Švėkšnoje pusšimtį amžiaus, Vilkėno gatvėje, name, kuris jau nugriautas, o naujasis dabar pažymėtas 28-uoju numeriu, gyveno trijų kartų menininkai – kūrėjai, palikę ryškų pėdsaką miestelio istorijoje.
Ar Švėkšna būtų patraukli, jei šių menininkų rankos nebūtų prisilietusios prie mažosios parko, miestelio, bažnyčios ir kapų architektūros? Vienareikšmis atsakymas – ne.
Susitikimą su menotyrininke, humanitarinių mokslų daktare Skirmante Smilingyte-Žeimiene, tyrinėjančia menininkų Jakševičių palikimą, ir Rema Bartkiene, knygos „Menininkų Jakševičių fenomenas“ autore, vieno iš jų vaikaite ir provaikaite, nuo vasario pradžios derino švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ pirmininkė Violeta Astrauskienė. Kad susitikimas įvyktų, prireikė daug pastangų ir noro jį realizuoti. Susitikimas neprailgo, buvo prasmingas ir pateisino lūkesčius.
Pasak dr. S. Smilingytės-Žeimienės, darbštūs ir nagingi Jakševičių šeimos vyrai savo gausiais meniniais darbais, darnai nulietais iš betono ar gipso, gerokai keitė Lietuvos bažnyčių, šventorių, kapinių, dvarų, parkų ir net miestelių centrų vaizdą. Trys vienos giminės kartos kūrė Švėkšnos, Panevėžio ir Kaišiadorių katedrų, Joniškio, Dambravos, Alantos, Ukmergės, Gegužinės, Taujėnų, Kužių, Veiviržėnų, Balninkų ir kitų bažnyčių interjero įrangą ir dekorą, skulptūras altoriams ir fasadams. Užimtų daug vietos, norint surašyti Aleksandro, Vincento, Benjamino, Silvano Eugenijaus, Adomo, Romano ir Vytauto Jakševičių pastatytus paminklus su skulptūromis šventoriuose ir kapinėse.
Gal įvyks ir kelionė
Žinias apie šiuos menininkus, meistrus, ir ypač apie giminės flagmaną – Vincentą Jakševičių menotyrininkai renka iš Vincento provaikaitės, Silvano Eugenijaus anūkės Remos publikacijų ir surinktos dokumentikos. Taigi, sveikintinas jos ryžtas žinias, nuotraukas, prisiminimus sudėti knygon „Menininkų Jakševičių fenomenas“, kurią atvežė švėkšniškiams. Pirmosios knygos sutiktuvės pakrikštytos Švėkšnoje. Prabangiai išleistoje, daugiau kaip 200 psl. knygoje, Rema, protėvių kraujo šauksmo ir pareigos vedama, kantriai, įdomiai iš turimų nuotrupų, giminaičių pasakojimų atkuria giminės vyrų dramatiškų likimų ir darbų mozaiką. Knyga išleista 150 egzempliorių tiražu, Kriventos leidykloje šiemet.
Švėkšniškiai ir svečiai, kurių buvo net iš Palangos ir Klaipėdos, ne tik įsigijo knygų, įdėmiai klausėsi, bet ir uždavė klausimų viešnioms.
Vienai švėkšniškei, po susitikimo, net kilo mintis-pasiūlymas, suorganizuoti kelionę, aplankant vietoves, kuriose yra Jakševičių kurtų darbų. Tiesa, tai būtų tikrai nepaprasta kelionė, į kurią leistųsi ne tik švėkšniškiai, bet mielai prisijungtų visi, norintys pasimėgauti šių menininkų sukurtais šedevrais.