Švėkšniškiai keliavo sukilėlių takais ir svečiavosi Karūziškės dvare

Pliaterytes draugija Su D. ir S. Akstinais KarzikjeKasmet E.Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos skyriaus nariai, vadovaujami Onos Norkutės, organizuoja istorinę – pažintinę kelionę. Šį kartą pasirinktas maršrutas į Medvėgalį, stabtelint Gulbės kaime bei aplankant du intelektualus sutuoktinius – Snieguolę ir Domą Akstinus Snieguolės tėviškės sodyboje Karūziškėje (Šilalės r.).

Šiemet minime 1863 metų sukilimo 150-ąsias metines. Su herojiška tautos praeitimi sietinus įvykius draugijos nariai nutarė prisiminti aplankant bent vieną kautynių vietą.  Atrodytų, kad Gulbės kaimas, Medvėgalis ir viešnagė Akstinų sodyboje Karūziškėje neturi nieko bendra, bet…

Pliateriai žuvo prie Laukuvos

1863 metų sukilimas – vienas tų, kuriame žemaičiai itin aktyviai dalyvavo. Apie šį sukilimą žemaičių krašte mažai rašyta, gal dėl to, kad daug to laiko istorinių šaltinių prarasta. Tačiau šis bei tas išliko.

Knygoje „Tėvų ir protėvių žemė“ (II knyga, 2009, Vilnius) istorikas, muziejininkas, kraštotyrininkas J.Mickevičius pasakoja apie grafienės Pliaterienės dviejų sūnų žūties aplinkybes. 1863 m. Šimkevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys, užėmęs Laukuvą (Tauragės apskr.), apsistojo ties Gulbės kaimu. Caro kariuomenei užpuolus dar tebemiegančius sukilėlius, beveik visi žuvo, tik maža dalis pabėgo. Tarp kritusiųjų buvo ir du jauni grafai Pliateriai.

Laukuvos kaimo gyventojams besirengiant žuvusiuosius laidoti, karieta atvažiavusi grafienė Pliaterienė apraudojo savo sūnus. Grafų palaikai tuomet buvo palaidoti kartu su kitų žuvusiųjų kūnais Gulbės kaimo kapeliuose. Kol grafienė Pliaterienė gyveno Lietuvoje, kasmet atvažiuodavo į Laukuvą užpirkti šv. Mišių, o Onos Tallat – Kelpšienės prašiusi sukalbėti „Amžiną atilsį“, kai važiuos pro kapelius.

Šią istoriją 1939 m. papasakojo O.Tallat – Kelpšienė, būdama 70 metų amžiaus, gyvenusi Laukuvos valsčiaus Padievyčio vienkiemyje.

Per Gulbės kaimą, Medvėgalį – į Karūziškę

Pasirodo, kad O.Tallat – Kelpšienė – S.Akstinienės senelė, ir ši istorija dar vaikystėje Snieguolei buvo girdėta.

Gulbės kaime, kuris yra žymaus lietuvių religijotyrininko ir baltų mitologijos rinkėjo Norberto Vėliaus gimtinė, suradome senkapį ir patraukėme Medvėgalio piliakalnio link. Jo įkalnėje – buvusių dvarininkų kapinaitės, kuriose amžino pogulio atgulę Bytautų, Tallat – Kelpšų palikuoniai ir Snieguolės Jurskytės – Akstinienės tėvai – Alfonsas Jurskis, Lietuvos radijo kūrėjas ir inžinierius, ir Ona Tallat – Kelpšaitė – Jurskienė. Tai Žemaitijos bajorų giminės, kraujo ryšiais susijusios su čia, Medvėgalio – Laukuvos apylinkėse, Vytauto Didžiojo įkurdintais totoriais. Dar XIX a. viduryje šias kapinaites Medvėgalyje šventino pats vyskupas Motiejus Valančius, kurio dukterėčia taip pat ištekėjo į Kelpšų giminę.

Apžiūrėję Medvėgalio archeologinį kompleksą, kurį sudaro Alkos, Ąžuolų, Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Sumonų kalvos su kūlgrinda, užkopėme į iškiliausią Žemaitijos kalną – Medvėgalį, paganę akis į atsivėrusius nuo piliakalnio vaizdus, leidomės žemyn ir riedėjome į piliakalnio papėdėje įsikūrusį Karūziškės kaimą. Čia laukė Snieguolė ir Domas Akstinai, prieš dešimtmetį iš JAV grįžę į Lietuvą ir prikėlę Karūziškės dvarelį.

Po 50 metų emigracijos atkūrė tėviškės dvarą

Įvažiavęs į sodybą pajunti žodžiais nenusakomą jausmą. Tiesiog suvoki gamtos ir žmogaus dvasinį ryšį su savo šaknimis, savotišką pagarbą ne tik praeičiai, bet ir jos tęstinumą. Gėrėjomės jaukia sodybos aplinka, augmenija, vandens telkiniais, skoningai restauruotais pastatais, iš buvusio namo pamatų surinktų akmenų aukuru ir jo viršuje  plevėsuojančia trispalve, šimtamečiu ąžuolu su gandralizdžiu.  Čia prabėgo S.Jurskytės vaikystė, jos mamos, močiutės, promočiutės gyvenimai, čia ji po 50 metų, pragyventų JAV, sugrįžo vėl.

Sovietmečiu Karūžiškės dvaras buvo labai nuniokotas. Kolūkis viename iš dviejų svirnų laikė trąšas, nuo jų labai nukentėjo sienos. Kai dvaras buvo grąžintas Snieguolei ir Domui, reikėjo iš sodybos išvežti kalnus šiukšlių, daugybę tuščių butelių. Reikėjo jėgų, noro, žinoma, ir pinigų, kad ši apleista sodyba vėl virstų nuostabiu kampeliu.

Svirne – laisvės leidinių muziejus

Išsaugotais senų akmenų laipteliais užkopiame į buvusį svirną, kuriame Akstinai įkūrė muziejų. Kultūros vertybių puoselėtojas, intelektualas D.Akstinas, pats būdamas aktyvus rezistencinės literatūros ir poezijos leidėjas, rinko ir išsaugojo partizanų atsišaukimus, tremtyje ir lageriuose sukurtus atvirukus, fotoalbumus, monografijas, religinio bei filosofinio turinio knygas, – visa, kas neatitiko tuometinės ideologijos. Kviesdamas mus apžiūrėti jo paruoštą unikalią parodą „Atgimę paminklai pasakoja – pogrindžio leidiniai: 1863 m. sukilimas“, D.Akstinas rodo sovietmečiu Lietuvoje, pogrindyje, leistus, spausdintus, perrašytus ir iš rankų į rankas platintus leidinius.

Kuklusis kultūrologas įdomiai pasakojo apie Europoje – laisvame pasaulyje ir Lietuvos pogrindyje spausdintus leidinius, žadinusius laisvą mintį Lietuvoje. Parodė unikalius pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvio kunigo Kastyčio Matulionio iniciatyva pogrindžio sąlygomis fotografuojant daugintus ir platintus kun. Tamkevičiui skirtus atvirukus su tekstais, „kišeninę“ spaustuvę.

Po puikios pilietiškumo pamokos (taip norisi apibūdinti ką pamatėme ir išgirdome) apžiūrime ir kitas, kruopščiai paruoštas svirne eksponuojamas parodas: apie Onos ir Alfonso Jurskių bei jų artimųjų indėlį į Lietuvos kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą, garsios Tallat – Kelpšų giminės atstovų nuotraukas, Karūžiškių dvarelio atkūrimo vaizdus, Snieguolės ir lietuvių moterų išeivių veiklą Amerikoje.

Apie lietuvybę, tikėjimą ir tautiečius

Apsikeitus knygomis ir suvenyrais, užsimezga pokalbis apie lietuvybę, tikėjimą ir tautiečius, vis dar gausiai vykstančius iš tėvynės, kuriems skanesnis duonos kąsnis svarbiau už meilę gimtinei. Snieguolė šypsodamasi prisimena, kaip ji, parvykusi į Lietuvą, nuėjo užsiregistruoti paso.

Valdininkė, nepakeldama galvos nuo kažkokio žurnalo, liepė užpildyti blankus ir rodo pirštu: „Ten!“
„Kur ten? Ten nieko nėra! Kur tie blankai?“

„Ten!“ – valdininkė nežiūrėdama vėl rodo pirštu.

„Kur ten?“ – Snieguolė nebeištveria ir čiumpa valdininkę už piršto.

Niekada su ja joks valdininkas taip nebendravo – tik čia, Lietuvoj, jos Tėvynėj…

„Valdininkas reprezentuoja valstybę, – sako Snieguolė. – Kaip valstybė žiūri į žmones, taip valdininkai elgiasi su žmonėmis.“
„Ar gali būti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė tiek tesirūpintų savo piliečiais? – retoriškai užbaigia ji ir kviečia kartu atsigerti arbatos.

Pabuvojus jaukioje Snieguolės ir Domo sodyboje, pabendravus su jais, gebančiais visą savo sukauptą dvasinį ir intelektualinį turtą, jėgas ir patirtį atiduoti Tėvynei, randi atsakymus į daugelį klausimų, susijusių su Lietuvos istorine praeitimi, literatūros ir meno palikimu.

Projektas: „Kultūros uostas: Istorija.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.