Interjeras išliko kuklus
Po Šiaurės karo į Švėkšnos dvaro žemes vis dažniau atsikelia gyventi vokiečių evangelikai liuteronai. Apie 1730 m. kyla poreikis įsteigti jų bendruomenę. Evangelikai liuteronai buvo ne tik vokiečiai, šį tikėjimą priėmė ir nemaža dalis lietuvių.
Ant kalvelės prie Kalės tvenkinio, kur šiuo metu stovi šv. Florijono skulptūra, grafo Jurgio Pliaterio lėšomis pastatoma pirmoji evangelikų liuteronų bažnyčia Švėkšnoje. 1856 metais bažnyčia sunaikinama gaisro.
Po gaisro, bendruomenei netekus maldos namų, buvo kreiptasi į valdžią leisti statyti naują bažnyčią sudegusios vietoje.
1867 metais naujoje vietoje iš lauko akmenų pastatoma nedidelė, jauki, bebokštė bažnyčia. Bokštas pristatomas tik 1913 m. su vienu varpu varpinėje. Žemę bažnyčios statybai skiria Švėkšnos grafas Adomas Pliateris dabartinėje Vilkėno gatvėje. Ši bažnyčia, viena iš miestelio puošmenų, stovi 155 metus tarnaudama kaip kulto pastatas.
Bažnyčios interjeras buvo ir išliko gana kuklus. Centre 6 metrų aukščio medinis altorius su užrašu „Sei hochgelobt in Ewigkeit, o Sakrament der Seligkeit“ („Būk pašlovintas per amžius, o palaimos sakramente“), keli sienas puošiantys XIX-XX a. paveikslai, virš pagrindinio įėjimo balkonas, kuriame vargonai (deja, nebeveikiantys), pagaminti Wilh. Rudolph in Giessen gamykloje. Įėjus, kairėje pusėje, medinė sakykla, kuri po paskutinio vidaus remonto, išnešta atnaujinti.
Centrinį altoriaus paveikslą 1906 m. nutapė Robertas Rovė, kuris galimai gyveno Švėkšnoje, nes jo sūnus Alfredas Robertas Rovė, gimęs 1908 m. rugsėjo 23 d. Švėkšnoje, čia buvo ir pakrikštytas, ir konfirmuotas.
Prieš I pasaulinį karą Švėkšnoje pamaldos buvo laikomos lietuvių kalba. Deja, kartais nebūdavo galimybių laikytis šios tradicijos, kadangi iš Vokietijos atkeliami kunigai ne visada mokėjo lietuviškai.
Dėl savo mažumo, parapija nepajėgė išlaikyti kunigo, todėl prieš I pasaulinį karą ir tarpukariu bažnyčią aptarnaudavo atvykstantis kunigas. Kadangi Švėkšnoje kunigo nebuvo, prie bažnyčios gyveno kantorius, kuris sekmadieniais vesdavo pamaldas ir ruošdavo jaunimą konfirmacijai.
II pasaulinio karo metu bažnyčia nenukentėjo, po karo pamaldos atvykstančių kunigų laikytos lietuvių kalba.
Pagerbė ir savo kunigą
Po vokiečių repatriacijos evangelikų liuteronų bendruomenė stipriai sumažėjo. Šiuo metu bendruomenės narius galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Bet nežiūrint į tai, bažnyčioje ne tik vyksta pamaldos, bet ji atvira kultūros ir meno renginiams. Kunigas V. Miliauskas, aptarnaujantis Švėkšnos evangelikų liuteronų parapiją, mielai bendrauja ir bendradarbiauja su aktyvia švėkšniškių bendruomene.
Sekmadienį, spalio 16-ąją, evangelikų liuteronų bendruomenė ir svečiai, susirinkę į 155-ąsias bažnyčios paminėjimo iškilmes, pagerbė ir pasveikino savo kunigą V. Miliauską. Pasveikinti atvyko ir kolega iš Klaipėdos, evangelikų liuteronų parapijos kunigas Reincholdas Moras, kuris priminė, kad savo tarnystę pradėjo būtent Švėkšnoje.
Kunigui Valdui, mininčiam 15-kos metų kunigystę, nuoširdūs palinkėjimai jo paties žodžiais: „Liuteroniško geno – daryti kas sunku, kovoti už išgyvenimą, tiesą ir visokeriopą kultūrą“.
Evangelikų liuteronų bendruomenė ir Švėkšnos svečiai gali džiaugtis ir grožėtis naujai suremontuotu ir toliau tvarkomu 155 metų istoriniu statiniu.