2019-ieji paskelbti Žemaitijos metais, minint 800-ąsias Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metines. Taip pripažįstame svarų Žemaitijos indėlį į Lietuvos valstybės istoriją, atiduodame pagarbą žemaičiams, išlaikiusiems savąją kalbą, papročius ir kultūrą. Žemaitijos metų akcentai juntami visoje Lietuvoje, taip pat ir Švėkšnoje. Iškilių asmenų jubiliejų minėjimai, konferencijos, festivaliai, parodos, paminklai – renginių gausybė atspindės ir leis geriau pažinti Žemaitijos regiono savitumą.
Švėkšniškių draugija „Tėviškė“ inicijavo renginį, skirtą Žemaitijos metams, pagerbiant iškilųjį žemaitį Simoną Stanevičių, kurio 220-ąsias gimimo metines minėsime spalio pabaigoje.
Išskirtinis statusas
Žemaičių kalba ryškiai skiriasi nuo bendrinės kalbos ir kitų lietuvių tarmių. Anot mokslininko dr. Juozo Pabrėžos, prie šiandienės žemaičių kalbos susiformavimo ir įsitvirtinimo labai prisidėjo XVIII–XIX a. žemaičių veikėjai. XIX a. žemaitiškai rašė S. Stanevičius, Dionizas Poška, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir kiti. Anuomet nedaug trūko, kad Lietuvos valstybinė bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pagrindu, vis dėlto buvo pasirinkta vakarų aukštaičių tarmė. Šiaulių universiteto docentas, monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ autorius dr. J. Pabrėža deda tašką daug metų nesibaigiančioje diskusijoje – žemaičių kalba ar tarmė – ir paaiškina: „Abu terminai yra geri ir vartotini. Jei lyginamos kelios kalbinės sistemos, puikiai tinka terminas „tarmė“, pavyzdžiui, šiaurės žemaičių, pietų žemaičių, pietų aukštaičių (dzūkų) tarmės, o kalbant ir rašant apie vieną kalbinę sistemą drąsiai galima vartoti terminą „žemaičių kalba“.
Iškilusis žemaitis
Tai buvo veikliausias ir gabiausias ano meto rašytojas ir lietuviškojo sąjūdžio dalyvis. Deja, apie jo gyvenimą žinių turime nedaug, iki šiol S. Stanevičiaus biografijoje tebėra daug spragų. Netgi jo gimimo ir mirties datos tik neseniai paaiškėjo raštijos istorikams. Būta ir yra įvairių klaidingų nuomonių: S. Stanevičius buvo laikomas kunigu ar net vadinamas profesoriumi. Vikipedija pateikia S. Stanevičiaus tapyto portreto nuotrauką, ar nutapytas tikrai jis – sudėtingas klausimas.
S. Stanevičius gimė 1799 m. spalio 26 d. Viduklės parapijoje, Kanapėnuose, nusigyvenusių bajorų šeimoje. Nežinoma, kaip jis gyveno iki 1817 m., o nuo pastarųjų metų, jis – Kražių gimnazijos mokinys, pasižymėjęs gabumu, giriamas už pavyzdingumą, tapęs net jaunesnių mokinių prižiūrėtoju (korepetitoriumi). Gimnaziją baigė 1821 m.
Dėl lėšų stokos, kaip savo akte pažymėjo mokyklų vizitatorius, S. Stanevičius negalėjo vykti Vilniun studijuoti universitete. Vis dėl to, prasimanęs šiek tiek lėšų, 1822 m. rudenį jis įsirašo Vilniaus universiteto Literatūros ir dailiųjų menų (kaip jis pats rašė, „Literatūros ir gražiųjų prityrimų“) fakultetan. Baigęs mokslus, iš Vilniaus į Žemaitiją sugrįžo ne anksčiau kaip 1830 m., tapęs pirmuoju profesionaliu filologu.
Žemaitijoje, savo amžių nugyveno pas grafus Pliaterius, sulaukęs 49 metų, 1848 m. vasario 27 d. nuo džiovos mirė Stemplių dvare, Švėkšnos parapijoje. Palaidotas Vilkėno kapinėse, bet kapas nėra žinomas. Ant simbolinio S. Stanevičiaus kapo pastatytas monumentaliosios medinės skulptūros meistro Vytauto Majoro sukurtas kenotafas.
S. Stanevičius buvo susibičiuliavęs su Jurgiu Jonu Vincentu Pliateriu (1810–1836), Gedminaičių dvaro savininku, kurio turtingą lituanistinę biblioteką tvarkė, o vėliau, pagal savininko testamentą paveldėjo. Dėl neabejotinos S. Stanevičiaus įtakos ir jaunasis Pliateris susidomėjo lietuvių kalba bei istorija. Galimas dalykas, kad S. Stanevičius savo globėjui ir bičiuliui bus parašęs gražųjį nekrologą (išsp. Kurjer Litewski, 1836 m.), apie velionio J. J. V. Pliaterio taurų charakterį bei jo lituanistinius darbus.
Gyvendamas Vilniuje S. Stanevičius reiškėsi tautos raštijoje, o apie vėlesnį jo gyvenimo laikotarpį ir darbus žinių beveik nėra. Nežinia kur dingusi ir rankraščių dalis. Dėl to galima tik apgailestauti, nes S. Stanevičius viršijo daugumą ano meto rašytojų savo išsilavinimu, blaiviu ir kritiškai moksliniu požiūriu į istorijos dalykus, dailia lietuvių kalba, literatūriniu talentu ir estetiniu skoniu. Jis labai rūpinosi lietuvių kalba, ją tyrinėjo.
S. Stanevičius iš savo amžininkų išsiskiria ir tuo, jog yra daugiausiai leidinių paskelbęs lietuvių autorius XIX a. pradžioje.
Pranešimą apie jo darbus ir gyvenimą žemaitiškai skaitė švėkšniškė gydytoja, kilimo nuo Plungės, Virginija Vičienė.
Gimtoji kalba viskam tinkama
Antroji renginio dalis „Gimtuoji kalba vėsam kam pasabni“ – Skuodo literatų klubo „Nojus“ programa. Skuodiškiams talkino žemaitiškos dainuojamosios poezijos atlikėjas Leonas Rimeika iš Kretingos r. Leono dainuojamoji poezija – Zitos Budrienės (Telšių r.), Dalios Zabitienės (Skuodas), Pranio Žvinklio (Skuodas), Stefanijos Petreikienės (Plungės r.) poezijos tekstais.
Pristatydama vyriausią amžiumi klubo narį, programos vedėja, „Nojaus“ pirmininkė, D. Zabitienė pranešė, kad L. Rimeikiui šiemet paskirta S. Daukanto premija, apie kurią dar niekur viešai nepaskelbta. 90-metį perkopęs Leonas, kaip visada, savo eiles skaitė iš atminties. Būta ir daugiau netikėtumų: Napoleonas Reimontas ne tik skaitė savo kūrybą, bet ir, kaip tikras operos solistas, užtraukė „ariją“ iš tariamos operos „Mona meilė“. Gausūs plojimai liudijo, kad solo partija abejingų nepaliko.
Skambėjo posmai apie gimtinę, tautinius rūbus, meilę, gyvenimą ir gimtąją kalbą. Atsisveikinta pasikeitus dovanomis: švėkšniškiai dėkojo, kad visi kartu nusilenkė iškiliajam žemaičiui S. Stanevičiui, skuodiškiai žavėjosi Švėkšna, jos praeitimi, architektūra, parku, kuriuos aprodė kraštotyrininkė Ona Norkutė.
Renginio iniciatoriui draugijai „Tėviškė“ visokeriopai talkino Švėkšnos bibliotekininkės Danutė Litvinienė ir Danutė Šneideraitienė, Švėkšnos tradicinių amatų vadybininkė Viktorija Binkulienė, verslininkai Vytautas Marcinkevičius ir Jolanta Paldauskienė, Ingrita Riterienė, finansiškai parėmė Tarybos nariai Arūnas Kurlianskas ir Edvardas Jurjonas.