Švėkšniškiai pagerbė grafą Jurgį Joną Vincentą Pliaterį

Prie J. J. V. Pliaterio kapo susirinko ir jo atminimą pagerbė aktyviausi Švėkšnos visuomeninių organizacijų nariai.

Vienas garsiausių Švėkšnos grafų Pliaterių buvo Jurgis Jonas Vincentas, iki šiol vis klaidingai įvardijamas kaip Jurgis Konstantinas Pliateris, Gedminaičių dvaro savininkas. Švėkšnos linijos grafų Pliaterių varduose tiek pripainiota, kad reikės dar nemažai laiko, kol visos klaidos bus ištaisytos.

Grupelė švėkšniškių, atstovaujančių visuomenines ir valstybines organizacijas, liepos 3-ąją minėjo Gedminaičių dvaro savininko grafo J. J. V. Pliaterio, Lietuvos lituanisto, gimimo 210-ąsias metines.

Sutvarkytas kapas Vilkėno kapinėse, padėta gėlių puokštė, uždegtos žvakutės. Trumpą kalbą pasakė E. Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos skyriaus pirmininkė Ona Norkutė. Sumanymo organizuoti didesnį renginį atsisakyta dėl suprantamų priežasčių.

Laiko tuščiai neleido

J. J. V. Pliateris gimė 1810-aisiais, liepos 3 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) Klaipėdoje. Švėkšnos grafo Jurgio Pliaterio ir kunigaikštytės Karolinos Giedraitytės – Pliaterienės šeimoje jis buvo šeštasis ir jauniausias Pliaterių sūnus, augęs su dar 7 seserimis ir 5 broliais.

Gavęs pradinį išsilavinimą tėvų namuose, mokėsi Kražių ir Vilniaus gimnazijose, Vilniaus universitete. Įgytomis žiniomis ne tik praturtino savo protą ir sugebėjimus, bet išsiugdė iš prigimties jautrią ir dosnią širdį, kurios kilnių ir artimo meilės kupinų paskatų stengėsi laikytis.

Žinių meilė, įgyta dar vaikystėje skatino norą skirti savo laiką ir visą turtą mokslui ir visuomenės gerovei. Tad su įkarščiu ėmėsi turtinti savo protą, kad paskui naudingų mokslų šviesa galėtų šviesti savo artimui. Visaip stengdamasis pagausinti savo žinias, jis gilinosi į mokslus ir tyrinėjo pasaulio istoriją. Domėjosi svetimų kalbų – graikų, italų, vokiečių ir slavų grožybėmis ir ypatybėmis, kad jomis praturtintų savąją. Kiekvienas mokslas ar naudingas dalykas jo protui buvo nesvetimas, nes jis puikiai mokėjo panaudoti laiką, neleisdamas nė akimirkos tuščioms išmonėms, menkaverčių knygų skaitymui bei beprasmybių rašymui. Daugiausia laiko ir pastangų skyrė gilinimuisi į senovės Lietuvos įvykius ir jos gyventojų kalbos prigimties pažinimą. Rygoje ir Karaliaučiuje susipažino su garsiu lietuvių filologu p. Rhesa, kuris jaunuoliui davė žinių, atnešusių nemaža naudos jo literatūriniams sumanymams. Grafas ėmėsi mokslinio darbo – rašyti lietuvių kalbos gramatiką, kurios etimologiją ištyrinėjo iš pagrindų ir ją išdėstė daugelyje sumaniai sudarytų lentelių. Taip pat parašė veikalą apie lietuvių kalbos kirtį ir dainingumą. Per 1826 – 1831 m. rašė ir užbaigė pirmąjį lietuvišką knygos istorijos mokslinį veikalą – ištyrė S. B. Chylinskio verstą Bibliją.

Būdamas 18-mečiu, J. J. V. Pliateris savo dvare jau turėjo sukaupęs apie 3000 knygų, Lietuvos pilių planų, kunigaikščių portretų, Lietuvos monetų rinkinį, daug muziejinių vertybių, 27 Žemaitijos seniūnų biografijų rinkinį.

Gerbė bajorija ir valstiečiai

25-erių jis vedė Nataliją Mikszewiczowna iš Joniškėlio parapijos, Upytės teisėjų bajorų dukrą. Vedybos sureikšmino Gedminaičius ir jaunąjį grafą, nes jis tuo metu ėjo Raseinių apskrities bajorvedžio pareigas ir rezidavo apskrities centre. Su sutuoktine po metų susilaukė sūnaus Teodoro, kurį našlaičiu paliko praėjus vos 3 mėnesiams po gimimo. Teodoro likimas irgi nepagailėjo: būdamas 18 metų, jodinėdamas nukrito nuo arklio, susitrenkė galvą ir tapo psichikos ligoniu. Tėvo dvare jis praleido visą gyvenimą – mirė 1899 m.

Nors likimas grafui J. J. V. Pliateriui skyrė tik 26-erius gyvenimo metus (mirė 1836 m. vasario 5 d. (atitinkamai sausio 24 d.) Raseiniuose, palaidotas Vilkėno kapinėse Švėkšnoje), tačiau iki pilnametystės spėjo baigti studijas Vilniaus universitete. 1822 – 1828 studijavo literatūrą ir laisvuosius menus, tapo Lietuvos istorijos, senų knygų žinovu, filologu, knygotyrininku, kolekcininku, biobliografu. Mirtis gabų mokslininką išsivedė anksti, liko nebaigtas didelis lietuvių knygos istorijos parengiamosios medžiagos rinkinys.

Profesūra, idėjiniai vedliai ir savarankiškų studijų galimybė jaunuolį subrandino ir parengė Žemaičių bajorų inicijuotam ir vadovaujamam lituanistiniam sąjūdžiui.

J. J. V. Pliateris globojo ir namų užuovėjos neradusį Simoną Stanevičių, kuriam teko grafo paskutinės gyvenimo atkarpos artimiausio asmens vaidmuo. Vienišas poetas tapo Gedminaičių dvaro įnamiu, savininko lituanistinės veiklos bendraminčiu.

Pagarbą jam pareiškė bajorija, gausiai susirinkusi Raseiniuose į jo laidotuves, kurios iškilmingai vyko tėvų dominikonų bažnyčioje. Savo pagarbą liudijo ir minios valstiečių – jo ir svetimų valdinių, susirinkusių dvare Švėkšnoje, kur jo palaikai buvo pervežti amžinajam poilsiui. Aplaistė juos nuoširdaus gailesčio ašaros, nes atviraširdžiai valstiečiai nemokėjo apsimetinėti nei slėpti jausmų, grafas Pliateris buvo tikras jų draugas.

Parengta pagal: D. Kaunas „Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas“, Vilnius, 2012; Kurjer Litewski, 1836 m., „Nekrologas“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.