Švėkšniškiai paparčio žiedą rado Nikėluose

jonines nikelu ingrita pina vainikusLietuvių sakmė apie paparčio žiedą pasakoja, kad piemenukas ganęs karves ir vieną praganęs. Tą piemenuką išvarė naktį ieškoti karvės. Buvo Rasos šventės naktis, ir jam pasitaikė eiti per paparčius. Ir įkrito į vyželę paparčio žiedas – tuomet jis tuoj sužinojo, kur yra praganyta karvė, ir nuo to laiko viską žinodavo.

Paparčio žiedas – dvasinė metafora, rodanti kelią į šviesą, buvimo kartu džiaugsmą. Tą pajunti būdamas kartu su Švėkšnos neįgaliųjų draugijos nariais, jų pirmininke Ingrita Riteriene, visų draugijos organizuojamų švenčių ir kelionių organizatore.

Netrunki įsitikinti, kad reikia visai nedaug – nebūti paniurusiu, o norėti ir mokėti švęsti gražiai, prasmingai ir kad šventė pirmiausia turi būti širdyje.
jonines nikelu visi
Prie ąžuolo vainikais apipintų vartų, vedančių į Nikėlų kaime esantį Norkų vienkiemį, su pilnu ąsočiu vandens atvykstančių svečių laukė pavyzdingai tvarkomos sodybos šeimininkai – Stasė ir Jonas. Jie neleido pamiršti, kad Rasos šventėje dalyvauja trys pagrindiniai pradai: ugnis (apeiginis laužas), vanduo ir žemė; trys gamtos karalystės: žmonės, gyvūnai ir augalai (vainikai, vaistažolės – kupolė). Kiekvienas atvykėlis privalėjo atlikti pirmąjį šventės ritualą – rankų mazgojimo, o tuomet kaip visateisis šventės dalyvis žengti pro simbolinius Joninių vartus.

Netrukus Jonus ir Janiną padabinę ąžuolo ir gėlių vainikais, deklamavo jiems eiles, dainas dainavo ir nuoširdžiausius linkėjimus sakė. Devynių laimės žolynų puokštę ant šeimininkų namo stogo užmetė, kad stebuklinga augalų galia namus ir juose gyvenančius saugotų, negandos aplenktų, gaisrų nebūtų. Ant laužo išvirta kvapnia, stebuklingų galių turinčia žolelių arbata visus pagirdė, o tada prie bendro stalo susėsti pakvietė, kad pasistiprinę nakties tamsą ištvertų ir trumpiausią, bet vėsoką birželio naktį nesušaltų.

Dainomis palydėję vakaro saulę, pašurmuliavę prie šventinio laužo, sutartinai nupiešę Jono’2014 portretą, sulaukė sutemos. Tuomet suskubo vainikų pinti, o pritaisę prie jų žvakeles, vandenin leido.
jonines nikelu seimininkai
Netikėtai iš vandenų tamsos išniro valtis su joje sėdinčia Deive, kuri, šiek tiek paplaukiojusi tarp vandenyje plūduriuojančių vainikėlių, uždegė iš anksto sukurtą šiaudų dekoraciją – baltiškąjį Saulės simbolį. Susikaupę stebėdami ugnies šokį, ramiame vandens mirguliavime kiekvienas pajautė ryšį tarp vakar ir šiandien, apmąstė laikinumą ir amžinybę.

Laikrodžio rodyklei artėjant prie vidurnakčio, drąsiausieji pabiro po miškelį, tikėdamiesi rasti paparčio žiedą. Žiedą, kuris, daugelio tikinimu, net neegzistuoja. Visgi Švėkšnos neįgalieji galvoja kitaip ir sako, kad paparčio žiedas tikrai yra ir sužydi Joninių naktį, o kad jis žydi – tikriausias įrodymas yra jų pačių nuoširdus bendravimas, kelionės ir šventės.

Joninių šventės dalyviai ir organizatoriai – pateptieji rasa, ugnimi nuo piktų dvasių apsivaliusieji, sunkias mintis išsklaidę gaiviame nakties vėjelyje, ieškoję ir paparčio žiedą suradę, padėkoję svetingiems sodybos šeimininkams – Stasei ir Jonui Norkams, po dangų nuspalvinusių fejerverkų ėmė skirstytis namo. Kantriausieji nusiteikė nemiegoti visą naktį, tikėjosi patekančią Saulę, šviesos deivę, žmonių, gyvulių ir augalų globėją sutikti. Juk dar nuo senovės Saulė mylima, jai buvo meldžiamasi, aukojamos aukos.

Daugiau nuotraukų facebook albume!

 Projektas: „Prie Šyšos krantų: Tradicijos.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.