Švėkšniškiai šventė Vaikų gynimo dieną

Birželio 1-ąją daugybė pasaulio šalių mini Tarptautinę vaikų gynimo dieną.

Į Vaikų gynimo dienai skirtą renginį susirinko gausus vaikų ir tėvelių būrys.

Ši diena pirmą kartą paminėta 1950 metais. Tarptautinė vaikų gynimo diena – tai priminimas pasaulio visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises.

Birželio 1-oji Švėkšnoje klegėjo skambiu vaikų juoku ir sudėtinga pasakyti, kurie čia tądien buvo svarbesni: vaikai ar pasakų herojai. Bet buvo smagu vienoje vietoje matyti tokį gausų laimingų vaikų ir suaugusiųjų būrį.

Vaikai tarsi gražiausi pasaulio žiedai. Ir joks žiedas neprilygsta šypsenai vaiko lūpose, jokia balutė taip greit nedžiūsta, kaip vaiko ašaros, o nepasotinamas vaiko noras sužinoti, pažinti, džiaugtis, suprasti yra tiesiog pavydėtinai natūralus ir visa apimantis.

Pačius mažiausius, atlydėjusios mamos ir, beje, vienas tėtis, atrodė tokie laimingi galėdami kartu pabūti ir kartu švęsti Vaikų gynimo dieną. Švėkšniškių draugija „Tėviškė“ su partnerėmis– Tradicinių amatų centro vadybininkėmis Agne ir Viktorija stengėsi sukurti nekasdienišką nuotaiką. Vaikų ir suaugusiųjų reakcijos liudijo, kad šventė pateisino lūkesčius. O vaikų gausa – apie 50 mažųjų ir apie 30 suaugusiųjų, liudijo, kad yra pasiilgta profesionalaus meno renginių.

Švėkšniškių draugija „Tėviškė“ neprašovė pakvietusi Klaipėdos lėlių teatrą su spektakliu „Raudonkepuraitė“ į Švėkšną. Pasak prodiuserės, menininkų grupės „Žuvies akis“ pirmininkės Godos Giedraitytės, kultūros ateitis yra meno sklaida regionuose.

Tuo rūpinasi projektas Sparse – Supporting&PromotingArtsinRuralSettlementsofEurope (SPARSE). Švėkšniškiai šiame projekte sėkmingai dalyvavo 3 metus, nors projektas įgyvendintas ir baigtas, bet bičiulystė tęsiasi ir buvę kaimiškieji projekto partneriai vis dar globojami.

„Raudonkepuraitės“ kūrėjai į klasikinę Šarlio Pero pasaką pažvelgė Vilko akimis. Kodėl vilkas Albinas praryja Raudonkepuraitę ir Senelę? Kas verčia jį taip elgtis? Ką reiškia būti kitokiu? Aplinkinių patyčios skatina nepasiduoti, kovoti pasirinktomis ar primestomis formomis, dažnai tik prajuokinančiomis aplinkinius arba dar blogiau – užtraukiančiomis jų rūstybę. Iš čia ir savotiškas spektaklio moralas: „Kiekviename mažiausiame padarėlyje snaudžia žvėris, galintis bet kada prabusti… Ypač jei pasimaišo meilė…“

Moderniai „suveltą“, komizmu, dramatizmu, kriminaliniais elementais ir muzikiniais intarpais pagardintą „Raudonkepuraitės“ siužetą spektaklyje pasakoja iš vilnos nuveltos spalvingos pirštininės lėlės, žavinčios originalumu ir plastinėmis galimybėmis. Personažus įkūnija du aktoriai –Monika Mikalauskaitė-Baužienė ir Vytautas Kairys.

Vaikai emocingai reagavo į personažus: juokėsi, kalbino, šūkčiojo iš nuostabos, o mažesniesiems net ašarėlė nusirito… Po spektaklio visi pūtė balionus, žaidė, fotografavosi.

Vaikystė – nepakartojamas žmogaus gyvenimo etapas. Suaugusiųjų, pareiga rūpintis, kad šiame gyvenimo tarpsnyje vaikai galėtų žaisti, mokytis, įgyvendintų savo svajones, kad juos lydėtų tik šviesūs vaikystės prisiminimai.