Vasario 5 – ąją nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų, nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką). Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.
Devintąjį kartą Švėkšnos neįgaliųjų draugija organizavo Duonos pagerbimo šventę, kurioje dalyvavo ne tik švėkšniškiai, bet ir gausus būrys svečių. Spalvingai – dainomis, šokiais, pašmaikštavimais, prisiminimais, patarlėmis ir mįslėmis buvo nusilenkta duonai.
Iškilmingai į salę įnešus šventės organizatorės Ingritos Riterienės iškeptą duonos kepalą, primenantį, kad esame Lietuvos 100-mečio liudytojais, pagal visus krikščioniškus ritualus duona buvo pašventinta.
Duonos pagerbimo šventę pradėjo patys mažiausi švėkšniškiai, vedėjos Ingritos švelniai pagrandukais pavadinti. Vaikus dainuoti ir šokti mokė muzikos vadovė Jurgita Rumšienė, kuri mažuosius vis drąsino šypsena.
Nors visur duona su pluta, bet kiekvienos skonis skirtingas. Protėviai duoną labai gerbė ir brangino, minėjo ją maldose. Šiais laikais duoną Lietuvoje kepa keli šimtai kepyklų. Jos kepimo metodai keičiasi, tačiau vienas dalykas išlieka nepakitęs – kasdieniam stalui lietuvis dažniausiai renkasi juodą ruginę duoną. Savo kūrybos ir poetų posmų žodžiais apie duoną pasakojo draugijos narės, aiškino, kaip duona buvo branginama, gerbiama senovėje, kaip ji buvo auginama, kokie buvo papročiai.
Vaikystės prisiminimais dalijosi draugijos narė, mokytoja V.Šimkuvienė.
Svečiai – folkloro ansamblis „Verdainė” su vadove R.Jokubaityte pasirodė irgi ne iš kelmo spirti. Ansamblio narė Asta, prigimtinė švėkšniškė, jau daug metų gyvenanti Šilutėje, atviravo „persikūnijusi” į mažlietuvę ir net šišioniškių tarmės išmokusi, tad ja ir apie duoną pasakojo. Atsisveikindama kolektyvo vadovė Regina pasidžiaugė, kad švėkšniškiai gali didžiuotis turintys išskirtinę, duonai skirtą šventę ir veiklią neįgaliųjų draugijos sielą – Ingritą. Regina sakė, kad jiems taip patiko švėkšniškių šventėje, kad jie mielai ir dar kartą atvažiuotų.
Šventės dalyvius sveikino LR Seimo narys R.Žemaitaitis, evangelikų liuteronų kunigas V.Miliauskas, rajono Tarybos nariai: A.Martinkus ir A.Kurlianskas, seniūnas A.Šeputis, darželio direktorė R.Bagdonienė, V.Astrauskienė, J.Girskis, bibliotekininkės D.Litvinienė ir D.Šneideraitienė, V.Raibys, J. Nogaitienė. Visiems svečiams buvo dovanojami duonos pagrandukai, perrišti tautinės trispalvės juostele ir patarle apie duoną, kurią kiekvienas turėjo garsiai perskaityti.
Įminę mįsles, paklausę patarlių apie duoną nepamiršime kodėl ji už auksą brangesnė, kodėl be duonos sotus nebūsi…
Draugijos moterims suskubus visiems dalinti pašventintą šv. Agotos duoną, svečiai pakviesti paragauti duonos, giros, sūrio ir pyragų. Visų buvo pakili nuotaika, nes moterų su meile iškepta duona buvo labai gardi. Sakoma, kai valgai duoną burnoje jauti gyvenimo skonį, – sena tiesa, kuria tądien dar kartą įsitikinta.
