Kad „Švėkšniškių sambūrio“ vadovė Ingrita Riterienė – nepakeičiama kelionių organizatorė, nepaneigs niekas. Kiekviena kelionė – naujos patirtys, iššūkiai, pažintys. Pastaroji gausi ne tik įspūdžių, bet ir netikėtumų, sugedus keliauninkus vežusiam autobusui.
Pirmasis sustojimas Babtuose, Kauno rajone, pas Paulių Ciplijauską, savo kolekcijoje turintį apie 1000 įvairiausių gėlių veislių. Nuo gegužės vidurio lankytojus džiugina gal 100 veislių bijūnų plantacija. P. Ciplijauskas turi tikslą išvesti savo bijūnų veislę ir jau yra pradėjęs selekcinį darbą. Iš kerinčio grožio bijūnų lauko, keliauninkai pasuko į Babtynų dvarą. Nuo 1999 m. prasidėjo naujas dvaro gyvenimo etapas: likusius pastatus įsigijo Mindaugas Šventoraitis, po truputį dvarą sutvarkė, pritaikė gyvenimui ir kultūrinei veiklai.
Neįmanoma nesižavėti Kėdainių senamiesčiu – tai muziejus po atviru dangumi, pasakojantis turtingą miesto ir Lietuvos istoriją. Čia nėra pigios butaforijos – tik tai, kas autentiška, tikra, kas pasiekė mus iš praėjusių amžių.
Dar vienas objektas – sakralinis-istorinis kompleksas Paberžėje, kur kunigavo vienuolis kapucinas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – Tėvas Stanislovas. Jo dėka mažas kaimelis tapo traukos centru. Grįžtant namo stabtelėta Krakėse. Istorikas Robertas Dubinka yra atkapstęs daug Krakių gyvenimo paslapčių, viena didelė mįslė dar likusi – kodėl miestelis gavo tokį vardą? Keliamos kelios versijos, bet kuri tikroji – vargu ir ar bus sužinota… Krakėmis įvairiuose Lietuvos regionuose buvo vadinami labai skirtingi dalykai. Žemaičiai taip vadino juodąjį ar raudongalvį genį, vadindavo ir kumpą lazdą, turėklą, galvą, veidą… Dzūkams „krakės“ buvo karosai. Kraku vadintas net pasenęs žmogus. Miestelio herbe galima rasti aliuzijų į kelias reikšmes, jame – juodasis gandras ir ratas.
Paskutinis kelionės taškas – Mikalojaus Katkaus – pirmojo diplomuoto agronomo Lietuvoje, memorialinis muziejus. Čia smagiai „atšventę“ bajoriškas vestuves, keliauninkai prisišoko, prisidainavo, autentiškais patiekalais prisivaišino.