Nepaisydami atstumo ir alinančio karščio, „Švėkšniškių sambūrio“ nariai su bičiuliais išsiruošė aplankyti istorijos ir gamtos lobyną, pamatyti ir patirti tai, apie ką buvo tik girdėję ir matę per TV. Švėkšniškiai yra tie, kurie moka pasirinkti įdomiausią kelionės maršrutą, džiaugtis buvimu kartu, keliauti patiriant netikėčiausius atradimus, naujus skonius ir vaizdus.
Pirmasis objektas – Bistrampolis
Bistrampolio dvaras skaičiuoja pusantro šimto metų. Dar tiek pat anksčiau čia stovėjo Renesanso architektūros bruožų turintis pastatas, mūriniu centru ir mediniais šonais. Vėliau šeimininkai medinių statinio dalių atsisakė ir toje pačioje vietoje išdygo klasicizmo dvasia suprojektuoti rūmai. Gyvenimas čia virė iki pat Lietuvos okupacijos.
Kunigo dr. Rimanto Gudelio – besidarbuojančio Dievui ir žmogui, biografija išmarginta kilniais darbais, misionieriškomis kelionėmis, labdaringais projektais. Jo dėka Bistrampolio dvaras atgijo naujam gyvenimui. Suprantama, autentiškų detalių dabartiniame restauruotame dvare beveik nėra. Išsaugoti tik mediniai laiptai ir šoniniai turėklai, vedantys į antrą aukštą, taip pat išlaikytos rankomis tašytos palėpės gegnės, kurios matosi pro stiklines antrojo aukšto patalpos grindis. Sienose likę lopinėliai autentiškos sienų dangos. Prieš 150 metų, kai dvaras kūrėsi, dar nebuvo išrastas šviesus dažų pigmentas, todėl interjere vyravo tamsios spalvos.
Dvare, kaip ir pridera, ne vienas pastatas, o visas jų ansamblis. Bistrampolio dvaras apstatytas antikvariniais baldais, kurių daugelis iš Argentinos antikvariatų.
Kartu su gide pasivaikščioję po dvarą, pasigrožėję gėlynais, aplankę koplyčią, pasiklausėme dvaro legendos, pasakojančios, kad tarp centrinių rūmų ir rūsio buvęs požeminis tunelis, o šeimininkas vyno į rūsį pasiimti leisdavęsis požeminiu taku. Kad ir kaip smalsu buvo, bet nepavyko nei rūsio pamatyti, nei vyno šlakelio paragauti. Keliauninkai patraukė į sodą, kuriame iš Jeruzalės atgabenta daugiau kaip 100 metų senumo šv. Onos skulptūra – bene vienintelė tokia Lietuvoje. Kadangi keliauninkų tarpe buvo ir Ona, visi sutartinai paragino čia pat, prie skulptūros įamžinti Onų „susitikimo“ akimirką.
Linų muziejuje ir sraigių ūkyje
Dar 1880 m. statytame vėjo malūne įrengtas Linų muziejus. Stultiškių vėjo malūnas su Linų muziejumi įsikūręs šalia Upytės kaimo, nutolusio vos 15 kilometrų nuo Panevėžio.
Čia vyko pažintis su senoviniu lino apdirbimu, kurio visas procesas atliekamas rankomis.
Išvaizdus, keturių aukštų, su pasukama prieš vėją kepure, malūnas rekonstruotas 1994 m., atviras lankytojams. Trijuose aukštuose veikia linų ir buities muziejus, kurio rinkinys – senoviniai etnografiniai bei tautodailės eksponatai. Pirmame aukšte eksponuojami senoviniai lino apdirbimo įrankiai: mintuvai, bruktuvės, šukos linams šukuoti ir t. t. Antrame aukšte veikia iššukuotų linų sruogų paroda, taip pat eksponuojami išaustų lininių audeklų bei rankšluosčių pavyzdžiai.
Netoli Panevėžio, Trakiškyje, įsikūręs sraigių ūkis, kuriame Janina Krikštaponienė jau daugiau kaip dešimtmetį veisia ir augina sraiges maistui ir pardavimui, priima ekskursijas, organizuoja degustacijas. Sraigė – hermafroditas, dvilytis gyvūnas, tad poravimosi metu tai yra patinėliai, o kai atsidalina, abu jie tampa moteriškos giminės ir deda kiaušinėlius.
„Janinos sraigių ūkyje“ akį traukia sraigių skulptūromis ir kompozicijomis išpuošta aplinka. Patalpose su stelažais ir kelių arų stoginėse, kitaip sakant – sraigių „ganyklose“, jų gyvena per 150 tūkst. Ūkyje auginamos kelių rūšių sraigės: didžiosios afrikinės Helix aspersa Maxima, skirtos maistui bei perdirbimui, ir Achatinas – parodyti atvykstantiems ir pasidžiaugti simpatiškais padarėliais.
Ne visi išdrįso degustuoti patiekalus iš sraigių, bet tie, kurie ragavo nenusivylė, ir nė vienas neišspjovė gurmaniško produkto.
Palėvenės dvaras, bažnyčia ir vienuolynas
Palėvenės dvaras Kupiškio rajone, kurį daug šimtmečių valdė viena giminė – Komarai. Ir šiais laikais, kas gana reta, jis vėl priklauso Komarų palikuonims – paskutiniojo dvaro savininko anūkei.
Nedidukas, gausiai žaluma apsuptas dvaras, yra tik dalis to, kas čia stovėjo iki antrojo pasaulinio karo. Du apgriuvę bokštai sujungti arkiniu koridoriumi liudija, jog iki mūsų dienų išliko tik menkesnė dvaro dalis. Unikalus dvaro vaizdas su pašonėje stūksančiais ir smalsumą keliančiais griuvėsiais tiesiog užbūrė, todėl keliauninkai kiek užtruko „gaudydami“ gražius kadrus šalia griuvėsių.
Būnant Kupiškio rajone negalima nestabtelėti prie vienintelio Aukštaitijoje vėlyvojo baroko pavyzdžio – Palėvenės bažnyčios ir vienuolyno ansamblio, kurio istorija pradedama skaičiuoti nuo 1676 m., kuomet čia apsigyveno pirmieji dominikonų vienuoliai. Palėvenės miestelio puošmena ir dvasinis traukos centras yra vienabokštė, balta šv. Dominyko, šv. Pranciškaus ir šv. Lauryno titulo bažnyčia ir prie jos stovintys dominikonų vienuolių ordinui priklausę gyvenamieji bei ūkiniai pastatai.
Architektūros ir dailės istorijos požiūriu vertingiausias ansamblio pastatas – mūrinė bažnyčia. Manoma, kad jos interjeras išlikęs iš XVIII a. antros pusės, nes ankstesnysis buvo sunaikintas Šiaurės karo metu. Palėvenės bažnyčios interjeras su aštuoniais altoriais – vienas originaliausių vadinamojo liaudiško baroko pavyzdžių Lietuvoje.
Hortenzijų jūra
„Gražiausias kampelis“, „Svajonių sodyba“, „Dešimtasis pasaulio stebuklas“, „Rojus žemėje“, tokiais ir panašiais epitetais keliauninkai apibūdino tai, ką išvydo Panevėžio rajone, netoli Karsakiškio, Kakūnų kaime. Čia veši ir ryškiaspalviais žiedais žavi hortenzijų parkas.
Pastaruoju metu hortenzijos – vieni populiariausių dekoratyvinių augalų Lietuvoje, kuriuos galima rasti dažname kieme, sode, parke, urbanistinėje miesto erdvėje.
Mariaus Bilkio 11 ha medelyne auga įvairų augalų ir medelių, tačiau hortenzijos užima didžiąją dalį ploto. Kiekvienais metais krūmai didėdami skleidžia vis daugiau žiedų. Kokia žiedų jūra bus dar po kelerių metų, sunku net įsivaizduoti. Hortenzijos krūmelis gyvena apie 75 metus ir kuo toliau, tuo darosi gražesnis.
Sodybos-parko šeimininkė Rūta vos spėjo atsakinėti į gausybę klausimų, kuriuos uždavė keliauninkai.
Prisifotografavę atminčiai, išvaikščioję visą parko erdvę, prisipirkę mažesnių ir didesnių hortenzijų daigų, laimingi ekskursantai suskubo autobusan, juk laukė tolimas kelias namo.