Ankstų rytą, dar rūkams tebeklaidžiojant po pievas ir sodus, o saulei nespėjus savo kaitros parodyti, švėkšniškiai atvyko į pirmąją maršruto stotelę Bitėnuose – Martyno Jankaus spaustuvę – muziejų.
M. Jankaus sodybos kieme prie 1946 m. sudegusio spaustuvės pastato, 1972 m. buvo pastatytas Gedimino Lauciaus paminklinis stulpas su varpu. Smalsumas nugalėjo – norėjosi patikrinti varpo skambesį, kuris bemat išdavė, kad svečiai jau atvyko ir laukia kas juos pasitiks. Netrukus keliauninkai padalinami į dvi grupes. Vieni patraukia į muziejų, kiti į Mažosios Lietuvos paveikslų sodą po atviru dangumi.
M. Jankaus muziejus įkurtas XIX a. pabaigoje atstatytoje Mažosios Lietuvos spaustuvėje, kurioje dirbo, o vėliau ir gyveno spaustuvininkas, aušrininkas, Tižės akto signataras, Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus. Ekspozicija supažindina su spaustuvių įranga, Mažosios Lietuvos knygos istorija, žymiausiais spaustuvininkais, kultūros ir politikos veikėjais.
Ilgai neužsibuvę keliauninkai suka į Smalininkus. Pusvalandis kelio ir autobusas įrieda į didžiausią Lietuvoje Smalininkų ąžuolų alėją. Teigiama, kad joje auga 187 ąžuolai. Keliauninkai ąžuolų neskaičiavo, bet šiaip ar taip, tai ilgiausia ir seniausia ąžuolų alėja Europoje. Čia augantiems ąžuolams – apie 200 metų, alėja sodinta XIX a. pab. – XX a. pr. Ne ąžuolai tą minutę rūpėjo, mat rūstus ir griežtas Rytų Prūsijos sienos sergėtojas, Smalininkų muitinės viršininkas Fricas su uniformuotu pagalbininku autobusą sustabdė, liepė visiems išlipti, tikrino ar keliauninkai neturi kontrabandos, o paskui visus „areštavęs“ nusivežė į muitinę. Ten laukė visa eilė procedūrų, bet švėkšniškiai, visas užduotis atlikę nusifotografavo atminčiai ir keliavo toliau.
Tiksli Smalininkų įkūrimo data nežinoma, pirmieji paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose siekia XV a. pabaigą. Ilgą laiką miestelis priklausė Klaipėdos kraštui, tad nieko keisto, kad jame vyrauja vokiškiems kraštams būdinga architektūra. Kitas objektas – seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotis, įrengta 1811 metais. Pirmoji vandens matuoklė neišlikusi, išlikę tik vandens lygiui matuoti 1886 m. sumūryti akmeniniai laiptai. Šalia matuoklės stovi stebėjimo bokštelis, statytas prieš 9 dešimtmečius.
Iš Smalininkų judama link Vilkyškių, kur auga Raganų eglė – vienas iš 10-ies įspūdingiausių medžių Lietuvoje, kurios amžius gali siekti 150 metų. Šis gamtos paminklas turėjo 18 kamienų. 2007 m. praūžusi stichija – sniegolauža nulaužė vieną iš pagrindinių, tad beliko 17. Medis yra 32,5 m. aukščio, kamieno apimtis 1 m. aukštyje, ties išsišakojimu, – 5,1 m.
Iki eglės teko eiti kelis kilometrus pėstute, tai buvo nemenkas iššūkis daliai garbaus amžiaus neįgaliųjų. Visi sėkmingai įveikė atstumą, pabendravo su raganomis ir raganiumi, atrado lobio skrynią ir ją išsidalino.
Bitėnuose laukė laivas. Plaukimas Nemunu su nuostabiais vaizdais, paukščių būriais, Rambyno kalnu ir boluojančiomis Tilžės ir Ragainės miestų panoramomis iki karalienės Luizos tilto, jungiančio Lietuvą su Rusijos Kaliningrado sritimi, buvo tikra atgaiva. Didingas Rambyno kalnas traukia dėmesį. Manoma, jog čia buvusi viena svarbiausių skalvių genties šventviečių. Istorikai spėja, kad ant kalno stovėjusi 1276 metais kryžiuočių sunaikinta skalvių pilis Ramigė. Didelė kalno dalis paplauta Nemuno, nugriuvusi. Dabartinio Rambyno aukštis 45,4 m. virš jūros lygio. Rambyną ypač išgarsino M. Jankus ir Vydūnas, nuo 1884 metų pradėję rengti Joninių šventes, į kurias plaukdavo žmonės iš visos Lietuvos.
Štai ir gražuolis 416 m ilgio Karalienės Luizos tiltas, kuriuo spaudos draudimo metais iš Tilžės, tuomet priklausiusios Vokietijai knygnešiai slapta gabeno anoje pusėje Nemuno spausdintą lietuvišką literatūrą.
Kupini nepakartojamų įspūdžių keliauninkai grįžo namo.