Švėkšniškių sambūrio nariai klaidžiojo po Mažeikių kraštą

Ten, kur teka Venta, savo vandenis plukdanti į Baltijos jūrą kaimyninėje Latvijoje, plyti Mažeikių kraštas. Per istoriją, tarmę, tautinio paveldo produktus, architektūros elementus, žmones, atpažįstame pagrindinius krašto išskirtinumus.

Susipažinti su unikaliu dvarų paveldu, iškiliomis istorinėmis asmenybėmis, pasirinkę maršrutą Dautarai-Židikai-Renavas-Seda, „Švėkšniškių sambūrio“ nariai išvyko paklaidžioti po Mažeikių kraštą. Kraštą, kuriame gilų pėdsaką paliko rašytoja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė Marija Pečkauskaitė, labiau žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, garbinga Plechavičių giminė, poetas Vytautas Mačernis, kalbininkas Adomas Šoblinskas.

Dautarų kaimas – tolimiausias kelionės taškas, nuo kurio prasidėjo pažintis su Mažeikių kraštu. Dvare keliauninkus pasitiko pati jo šeimininkė architektė-restauratorė Gražina Juknevičienė. Dautarų dvaro šeimininkų sūnus yra garsus Dakaro ralio lenktynininkas Antanas Juknevičius, o dukra – politikė ir visuomenės veikėja Aurelija Juknevičiūtė-Stancikienė.

Juknevičiai Dautarų dvarą įsigijo 2005 metais iš paveldėtojos Undinės Nasvytytės, aktorės, renginių vedėjos, radijo diktorės. Tais pačiais metais prasidėjo sodybos pastatų tvarkymo darbai.

Didingas dvaras su 10 hektarų sodu, tvenkiniais ir gėlynais pakerėjo iš karto. Spėjama, kad pirmieji medinio dvaro šeimininkai buvo Dautarai – iš čia ir vietovės pavadinimas. Jo pradžia apie XIII – XIV šimtmetį, kai dvaras, kaip ir kiti tų laikų Žemaitijos pasienio dvarai, buvo ir gynybinis postas. Juos ordino kariai puldinėjo atkeliavę Venta ir jos intakais, nes kitaip prasibrauti pro neįžengiamas, užpelkėjusias Žemaitijos girias buvo neįmanoma.

Atstatytame dvare rengiami menininkų plenerai, koncertai, susitikimai. Dvaro savininkė Gražina papasakojo, kad dvaro pastatą vokiečių meistrai pastatė XX a. pradžioje. Dvaro stilius panašus į Latvijoje statytus dvarus. XX a. pradžioje Rusijos ministras pirmininkas, didelių reformų šalininkas P. Stolypinas šį dvarą kaip kraitį padovanojo dukrai, kuri ištekėjo už grafo von Bocho. Tais laikais dvarui priklausė didžiuliai miškų ir dirbamos žemės plotai, veikė durpynas, plytinė, parkas, didžiuliai tvenkiniai. Sovietmečiu dvarą nacionalizavus, buvo išgrobstytos interjero detalės, baldai, biblioteka ir visa kita.

Senojoje Židikų miestelio dalyje išsaugotas per Valakų reformą sukurtas gatvių̨ tinklas, aikštė, XX a. pirmos pusės pastatai. Aikštėje nedidelė, 1819 m. statyta, bebokštė, šv. Jono Krikštytojo bažnyčia su vėliau pristatyta varpine. Židikuose nuo 1915 m. gyveno Šatrijos Ragana (1877–1930), jos name dabar įsikūrusi klebonija. Miestelyje veikia rašytojos memorialinis muziejus, kapinėse Liūliškių kaime, lietuvių klasikė palaidota pastatytoje šv. Onos koplyčioje su kapaviete.

Netoliese esančiame Renavo dvare pasiklausę pasakojimo, pasidairę po rūmus ir parką, pamatėme 150 metų išskirtinio storio kamieną turinčią eglę, laikomą storiausia Lietuvoje, daugiakamienę liepą ir glaustašakį ąžuolą. Renavo dvaras – iš įdomiausių ir geriausiai išlikusių prižiūrimų dvaro Žemaitijoje. 1880 m. statytuose rūmuose veikia nuolatinė reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti su Lietuvos dvarų kultūra. Rengiamos ir keičiamos dailės, keramikos, tautodailės, medžioklės trofėjų parodos, veidrodžių salėje ir terasoje vyksta koncertai.

Sedoje keliauninkus Genoveita Gricienė visus užbūrė istorijos vingrybių žinojimu, švelniu humoru ir nuotaika. Ji aprodė švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, lurdą, restauruotą Plechavičių vandens malūną, magaziną, paminklus Vytautui Didžiajam, poetui Antanui Baranauskui, kalbininkui Adomui Šoblinskui, pateikė daug istorinių faktų.

Restauruotame Plechavičių vandens malūne, pasisotinę sertifikuota tautinio paveldo „pusmarškone“ koše su spirgučiais, kaimišku rūgpieniu, keksiukais ir mėtų arbata, pavargę nuo įspūdžių, sambūriečiai pasuko namo.