Pasveikinti vieni kitus su vasaros saulėgrįža, pasiruošti startui į Jonines, švėkšniškiai susibūrė Saulei perėjus į Vėžio ženklą. Saulėgrįža Lietuvoje laikoma tradicine baltų vidurvasario švente. Autentiškas šventės pavadinimas Rasos, Kupolės, vėliau Joninės šventės.
Ilgiausią metų dieną Šiaurės pusrutulyje, švėkšniškiai ir svečiai šurmuliavo seniūnijos kiemelyje. Visi norintieji pynė vainikus, puošė save ir bičiulius, virė ir gomurius gaivino vaistažolių arbata, apie kurią pasakojo Švėkšniškių sambūrio bičiulė iš Klaipėdos, augalų gyduolių žinovė Helena. Visiems buvo smalsu sudalyvauti ir saulės antspaudų edukacijoje, apie kurią net nebuvo girdėję. Apie įtraukiantį ir nuostabą keliantį fotografinį procesą – cianotipiją, pasakojo ir kūrybines dirbtuves organizavo renginių Švėkšnoje organizatorė Agnė Duobinienė. Dalyviams buvo tikras iššūkis sukurti savo darbelį. Nusivylusių nebuvo, o aikčiojimai bylojo, kad lūkesčiai pasiteisino.
Saulėgrįža pasaulyje siejama su derlingumu ir vaisingumu, o gardūs kvapai pasklidę po kiemelį, buvo geriausias to įrodymas. Čia pat, ant įspūdingo dydžio griliaus, „Švėkšniškių sambūrio“ vadovės Ingritos ir jos talkininkės Daivos kepami kiaušiniai, spirgai ir dešrelės buvo tobuliausios vaišės. Kiekvienas norintysis galėjo išsikepti ir piemenėlių bandelę iš mielinės tešlos: ant ilgos lazdos vyniojo tešlą ir nešė ją kepti ant laužo. Su vasaros saulėgrįža ir su vardadieniu pasveikintas vienintelis šventės dalyvis, su močiute atvykęs Jonas.
Ši „Švėkšniškių sambūrio“ ir ŠKPC Švėkšnos skyriaus organizuota šventė skirta bendruomenei sustiprinti. Senovės lietuvių požiūris į Dievus buvo kitoks, nei mums įprastas, ir šventės formatas priešingas, nei dabar. Bendrystė, artumas ir tarpusavio ryšys buvo ir liko švėkšniškiams svarbiausias.