Obelis – vienas labiausiai paplitusių fenomenų, įsiliejusių į mūsų sodus, istoriją ir tautosaką. Nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo įprasta, mes dar daug ko apie šį medį nežinome. Nuo senovės obels auginimas prie namų turi neginčijamai ir simbolinę prasmę, o mitologijoje ir religijos priešistorėje medžiai bendrai turėjo išskirtinę vietą žmogaus gyvenime.
Paroda žmogaus ir obels ryšiui
Niūrų penktadienio vakarą į Švėkšnos biblioteką rinkosi švėkšniškiai, pavakaroti prie arbatos puodelio su savo kūryba, dainomis ir fotomenu. Susitikimą pradėjo Gardamo moterų vokalinis ansamblis „Aušrinė“, vadovė Lina Balčiauskienė, skambios dainos suteikė jaukumo vakarui.
Po koncerto vyko Violetos Astrauskienės parodos fototriptiko „Obels sakmė – gyvenimas“, kuri bus eksponuojama bibliotekoje visą gruodį, atidarymas. Autorė prabilo apie aktualią šių dienų realybę – barbariškai pjaunamus sveikus medžius miestuose, per naktis netylančius pjūklus miškuose. Ne tik jai, bet ir daugeliui tai kelia siaubą. Visuomeniški piliečiai jungiasi į grupes, rengia akcijas ir visaip stengiasi šiuos barbariškus veiksmus sustabdyti. Juk miškai – mūsų žemės gyvos mintys, jiems išnykus žmogus ir žemė ims kankintis. Tai Justino Marcinkevičiaus žodžiai, kurie tobulai prabyla į širdį apie žmogaus ir medžio santykį.
Neatsitiktinai ir fotoparoda skiriama obeliai – intymiam jos ir žmogaus ryšiui, kuris aiškinamas glaudžia protėvių ir šio medžio istorija.
Žemės sodui tikrai negailima, naujoje vietoje pirmiau sodinami medeliai, o paskui trobesiai statomi. Obuolys – bene vienintelis ano meto gardumynas dideliam ir mažam, todėl sodindavo vasarinių, rudeninių ir žieminių rūšių obelis. Alyviniai, saldiniai, pepinai, grabšteinai, antaniniai – štai tradiciniai lietuviški obuoliai. Žiemą džiovintomis obuolių skiltelėmis gardžiuodavosi.
Kadangi obelis nuo senovės auginamas prie namų vaismedis, tai turi ir simbolinę prasmę, atėjusią iš tolimų laikų. Pirmasis apie tai rašė dr. Jonas Basanavičius. Obuolys laikomas meilės ženklu, vaisingumo simboliu. Pasakose karalaitė meta obuolį į šaunių bajoraičių būrį, kuris sugaus, už to ir tekės. Arba miške kartais galima rasti tokią laukinę obelėlę, kurios vaisių paragavus žmogus ypatingai išgražėja arba… jam ant kaktos išdygsta ragas.
Obelis – motinėlės įvaizdis
Švėkšna, paribio miestelis, tad kaimynų mitologija dažnai persipina. Mažojoje Lietuvoje žodis „obuoliauti“ turėjo smagią perkeltinę prasmę – meilintis merginai. Iš čia ir posakis apie išdidžią ir griežtą: „Su ta tai nepaobuoliausi!“. Lietuviškų dainų mergelė vaikšto po rūtų darželį, o bernelis – po obuolių sodą.
Iš tautosakos aiškėja, kad obelis laikyta stebuklingų galių medžiu. Nepalengvinsi jos naštos, nenupurtysi šakų – neišsigelbėsi. Arba nutiks kaip tam žmogui, grįžtančiam nuo Dievo.
Pakeliui augusi bergždžia obelis jo klausia: „Tai ką apie mane Dievas pasakė?“. „Sakė, kad po tavo šaknimis didelis aukso gabalas pakastas. Jei kas iškastų tą auksą, tai kasmet derėsi.“ „Tai, žmogau, kask tu man tą auksą iš po šaknų!“ „Kam aš jį kasiu, kad man Dievas sakė: Eik tu namo, ir visko turėsi. Prašyk ko kito“.
Už tą tingumą ir abejingumą žmogus buvo nubaustas – jį suėdė vilkai.
Senieji tikėjimai liudija, kad obuolių negalima skinti po saulės laidos, nes likusieji ant šakų kirmys. Ir neleidžiama moteriai lipti į medį jų raškyti – obelis nustos vesti vaisius arba nudžius. O jau tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti – tikras nusikaltimas. Jei būtinai reikia obelį ar sodą kirsti, tegu kas svetimas tai daro, antraip nelaimę šeimai galima prisišaukti. Gal todėl, kad kalboje ir dainoje obelėlė yra senosios motinėlės įvaizdis: „Linksta sode obelėlė, verkia manęs motinėlė“; „Aš palikau mamužę kaip sode obelužę“; „Žila kaip obelėlė…“.
Dvi obuolio reikšmės
Obuolys iš tiesų turi dvi viena kitai prieštaraujančias reikšmes. Jis – meilės ir vaisingumo simbolis, bet reiškia ir nuodėmę, pagundą. Ievos ir Adomo iš rojaus išvarymo istorijoje moteris davė vyrui obuolį ir taip jį sugundė. Vyresnioji karta atmena, kad pokario metais gyvavo tradicija ant Kalėdų eglės kabinti obuolius, kurie simbolizavo padarytas nuodėmes. Plačiai apdainuoto ir posmais apsakyto medžio, kaip ir dera legendomis apipintam augalui, auginimas – sudėtinga rūpesčio reikalaujanti veikla.
Parodos autorė komentavo fotografijas, patikinusi, kad obelis jai artimas sielai medis, mistinis, ypatingas savo grožiu visais metų laikais, o buvimu primenantis žmogaus gyvenimą.
Vakaras baigėsi poezijos posmais. Zita skaitė odę apie Kiaulės metus ir intrigų nestokojančią Lietuvos seimūnų kasdienybę. Jautriai apie išgyventus jausmus prabilo Vanda. Rūta jau kelis dešimtmečius rašo dienoraštį, įdomu klausyti to, kas įvyko tomis pačiomis dienomis prieš metus ar keletą. Ramutė savo posmus skyrė Švėkšnos kaimams – Alseikoms, Pavilnučiui, Drebulėms. Jauniausias skaitovas – gimnazistas Tomas, visus užbūrė ne tik lyriniais ketureiliais, bet ir sodriu tikro skaitovo balsu. Emilija prisipažino eilėraščių nerašanti, ir pakvietė visus paklausyti poetų eilių apie obelis ir rudenį. Parodos autorė Violeta irgi paskaitė savo poetinę prozą apie rudens nuotaikas.
Organizatorėms – Švėkšnos bibliotekininkėms ir dalyviams Švėkšniškių sambūrio pirmininkė Ingrita Riterienė padovanojo pačios gamintus angelėlius, linkėdama Adventinio susikaupimo ir kūrybos.