Pirmasis civilizuoto žmogaus maistas, ugnies ir žmogaus kūrinys, buvo duona. Lietuvoje vos atsiradusi duona lietuvių kultūroje buvo sudievinta ir tapo kultu. Nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją: šią dieną buvo kepama duona ir atliekamos aukojimo apeigos.
Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose. Tikėta, kad šventinta duona apsaugo namus ir žmones nuo įvairiausių negandų. Šv. Agotos simbolis taip pat susijęs su apsauga nuo ugnies. Manoma, kad ikikrikščioniškaisiais laikais tai buvo ugnies deivės Gabijos ir vaidilutės Birutės diena.
Šv.Agotos diena – vasario 5-oji, švenčiama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Minėdami šv. Agotos – duonos dieną, ketvirtą kartą Švėkšnos neįgaliųjų draugija miestelio bendruomenę ir svečius pakvietė į duonos pašventinimo ir pagerbimo šventę.
Švėkšnos seniūnijos salėje vos tilpo visi susirinkusieji į gražią ir prasmingą šventę – Duonos dieną, kurią tradiciškai organizavo Švėkšnos neįgalieji.
Šventė prasidėjo Švėkšnos seniūnui Alfonsui Šepučiui kartu su prelatu P.V.Stuku ir draugijos nariais pagarbiai įnešus duonos kepalą. Prelatas šventino duoną ir vandenį, o pašventinta duona buvo dalijama, kad visi galėtų jos namo parsinešti.
Kol šventės dalyviai dalijosi pašventinta duona, nuotaikingą koncertą dovanojo kraštietis Valerijonas Krutikovas.
Renginio vedėja Ingrita Riterienė, Švėkšnos neįgaliųjų draugijos pirmininkė, ir jai talkinusios draugijos narės bei Švėkšnos specialiosios mokyklos auklėtiniai negailėjo gražiausių žodžių pagrindiniam šventės akcentui – duonai.
Iš jų lūpų skambėjo poezijos posmai, proza bei patarlės, buvo prisimintos duonos kepimo apeigos, tradicijos ir net pademonstruoti senoviniai įrankiai, naudoti duonos kepimui.
Mokėti kepti duoną senovėje buvo moters brandumo požymis. Moteris, išmokusi kepti duoną, jau niekada nebebūdavo vadinama piemene.
Apie duonos kelią nuo mažo grūdelio iki kvapnios juodos riekelės pasakojo buvusi mokytoja Danuta su dviem savo vaikaitėmis. Nėra pasaulyje gardesnio maisto kaip lietuviška juoda ruginė duona. Tešlos užraugimui ir duonos kepimui senovėje buvo teikiama sakralinė prasmė. Šis darbas – šventas, jis imituoja pasaulio sutvėrimą. O kepalėlis yra tarsi jo modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis. Todėl niekada nevalia duonos dėti padu į viršų – sutriks pasaulyje nusistovėjusi tvarka.
Šventės dalyviai turėjo unikalią galimybę paragauti ne tik lietuviškos, naminės, bet ir rusiškos bei indiškos duonos.
Švėkšnos specialiosios mokyklos auklėtiniai, padėkoję neįgaliųjų draugijai už prasmingą šventę, draugijos pirmininkei I.Riterienei dovanojo duonos raugo, linkėdami, kad kepama duona būtų minkoma su meile, o namuose, kur kvepia kepama duona, gyventų geri žmonės.
Džiugino nuoširdus renginys, kalbėjusiųjų mintys, linkėjimai, draugijos pirmininkės Ingritos šiai progai paruoštos duonos pjaustymo lentelės su užrašytomis šmaikščiomis patarlėmis apie duoną. Jas, kartu su mažyčiu duonos kepalėliu iškeptu šiai progai šventės rėmėjų švėkšniškių V. ir A. Toliušių kepykloje, dovanojo svečiams ir dalyviams.
Po oficialiosios dalies visi pakviesti prie vaišių stalo pasišnekučiuoti, pašokti, tarpusavyje pabendrauti.
Projektas: „Kultūros uostas: Tradicijos.”