Švėkšnoje vėl supleveno knygnešystės dvasia

knygnesiu diena sveksna pintverieneŠvėkšniškių draugija „Tėviškė“, plėtojanti kultūrinę – šviečiamąją veiklą, Knygnešio dienos išvakarėse švėkšniškius 12-tą kartą kvietė paminėti istorinio Lietuvos fenomeno – knygnešystės.

Nežinia, kas sutrukdė – vėjas, lietus ar tiesiog pavasarinis tingulys, tad neabejingųjų knygai, suprantančių žodžio galią, kurią atveria knyga, renginyje šį kartą buvo mažoka, o ir į inicijuotą akciją – atsinešti perskaitytą knygą, kurią galėtų pasikeisti su kitu arba tiesiog dovanoti bibliotekai, atsiliepė tik du.

„Tėviškės“ draugijos pirmininkė Ona Pintverienė į susirinkusiuosius kreipėsi J.Marcinkevičiaus žodžiais: „Kokia skaudi, kokia tragiška mūsų literatūrai XIX a. pab. – XX a. pradžia! Vienas po kito griuvo Vaičaitis, Kudirka, Višinskis, Biliūnas, Janonis, Gėlė… O, jeigu jie visi būtų gyvenę ir dirbę! Kaip sunkiai jie išdygo spaudos draudimo nualintoje to meto tikrovėje, per kokį vargą ėjo prie žodžio, kaip dirbo Lietuvai! Atrodė, kad caras ir likimas sudarė sandėrį prieš mūsų kalbą ir raštiją: ten, kur nepavyksta caro administracijai – kerta džiova. (…) Lygiai taip ir mes caru galėtume pavadinti tą laiką, tą vargą, nepriteklius, ligas, ėjusias išvien su rašto draudėjais, su nutautinimo politikos vykdytojais.

Nežinau, ar yra mažos tautos istorijoje laikotarpis, kurį ji galėtų pavadinti laimingu. Nelaiminga ir mūsų literatūra, visą laiką turėjusi laikyti glėbyje, saugoti ir ginti patį brangiausią – savo kalbą. Užtat kai šiandien koks nors estetas prikiša lietuvių literatūrai jos meninį neišprusimą – nesupranti, ko čia daugiau: kvailumo ar piktos valios. Pažiūrėk, žmogau, per kokius vargus ėjome! (…) knygnesiu diena sveksna knygos bibliotekai

Šiurpas per nugarą pereina, kai pagalvoji, kad visus tuos vyrus, krauju iškosėjusius mums „Yra šalis“ ar „Kliudžiau“ – kad beveik visus galėjom dar rasti gyvus, (…). Galėjom, jei likimas ar dievas neitų išvien su carais“.

Kalbą O.Pintverienė užbaigė 1749 m. K.Donelaičio įrašu metrikų knygoje: „Mano įpėdini, tegul tavo sūnūs… laiku išmoksta gerai lietuviškai“.

Dėl techninių nesklandumų nepavyko pažiūrėti režisieriaus J.Trukano filmo „Knygnešys“, kurį buvome suplanavę pamatyti ir aptarti. Tad pasitenkinome trumpa filmo anotacija. Tai ne istorinis ir ne dokumentinis, o pusvalandžio trukmės vaidybinis filmas, kuriame pateikiama dviejų žmonių drama, persipinanti su svarbiausiais dalykais – sąžine, garbe bei pareiga. Filmas apie knygnešystę ir tautiškumą – filmas Lietuvai ir lietuviui. Ir negali nesutikti su mokytoja V.Šimkuviene, manančia, kad filmo veikėjo Mažvydo (aktorius V.Jevsejevas) ištartą frazę: „Lietuva yra širdyse, o ne rankose. Knyga neša žinią, žinia neša meilę tėvynei, meilė tėvynei neša laisvę“, reikėtų išmokti mintinai.

Muzikinę programą dovanojo Usėnų moterų vokalinis ansamblis „Smiltė“ (vadovė R.Stankuvienė).

Mintimis apie perskaitytas knygas, asmenines namų bibliotekas dalijosi Ona Pintverienė, Danutė Uselienė, Ona Žemaitytė, Medardas Urmulevičius, Alfonsas Šeputis, Ramutė Zagurskienė, Petras Čeliauskas ir šio rašinio autorė, kuri beje, iš savo asmeninės bibliotekos, knygas dovanojo „Saulės“ gimnazijos lituanistėms, neįgaliųjų draugijai ir Švėkšnos bibliotekai.

Po renginio prie koplytstulpio knygnešiams padėjome gėlių ir uždegėme žvakutę. Tegul knygnešystės dvasia nenustoja pleventi Švėkšnoje, tegul mūsų atmintis ir širdys saugo prasmingą istorinę, kultūrinę ir švietėjišką Švėkšnos ir visų Lietuvos knygnešių misiją.

 Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.“