Kiekvieną iš mūsų sieja pradžia su gimtąja vieta, bet ar kiekvienas galime pasigirti žiną savosios vietovės istoriją? Ar galėtume svečiui papasakoti apie gimto miestelio istorinį, bažnytinį ir kultūrinį paveldą? Ko gero, vargiai.
Švėkšna yra išskirtinė rajono vieta ne tik todėl, kad apsupta turtingos ir įdomios praeities. Ji žavi gražiai tvarkoma aplinka, architektūriniais paminklais. Vienas iš jų – didinga bažnyčia su šventoriumi.
Per amžius bažnyčia yra sukaupusi daug sakralinio meno vertybių, kurios atspindi ir liudija dvasinį pasaulį, yra aukštesnės realybės simbolis bei priemonė žmogaus protui priartėti prie dvasinės versmės ištakų. Iki mūsų dienų bažnyčiose išsaugotas sakralinis meno paveldas leidžia susidaryti visos Lietuvos sakralinio meno vaizdą.
Rengia monografiją
Dažnas švėkšniškis vieną savaitę stebėjo nepažįstamuosius žmones, besisukinėjančius po Švėkšną: tai šventoriuje ir bažnyčioje, tai kapinėse, tai parke, tai į muziejų užsukančius. Patys atvykėliai apie save ir savo ketinimus papasakojo grupelei Švėkšnos bendruomenės narių: klebonui kun. eduk. mgr. S.Katkui, prelatui P.V.Stukui, seniūnui A.Šepučiui, P.Čeliauskui, K.Paulauskui, Vyt. ir V.Bliūdžiams, O.Pintverienei, M.Žąsytienei, V.Astrauskienei, R.Kundrotaitei, G.Starkutienei.
Pasirodo, iš Vilniaus dailės akademijos ir jos Telšių fakulteto kompleksiškai ištirti sakralinę Švėkšnos architektūrą ir dailę atvyko mokslininkai: prof. Adomas Butrimas, Kazys Misius, Povilas Šverebas, Liepa Griciūtė – Šverebienė ir penkios Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentės.
Pasak ekspedicijos vadovo prof. A.Butrimo, surinkę medžiagą ekspedicijos dalyviai rašys straipsnius, o darbo rezultatus planuoja pristatyti kolektyvinėje monografijoje.
Švėkšnos sakralinis menas – labai vertingas
Tarpukario Lietuvoje nebuvo tradicijos tyrinėti bažnytinį meną, nebuvo parengti ir menotyrininkai. Tik atkūrus nepriklausomą Lietuvą istorikai ėmė tirti sakralinį paveldą. Prieš kelerius metus Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido kolektyvinę monografiją apie Plungės dekanato sakralinę architektūrą ir dailę.
Trijų tomų veikalas „Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė“ – įspūdingos apimties ir gausiai iliustruotas. Pirmąjį šio veikalo tomą svečiai padovanojo mokytojui, kraštotyrininkui P.Čeliauskui.
Prof. A.Butrimo komanda siekia, kad savasis kraštas dar labiau priartėtų prie mūsų, kad galėtume sužinoti apie parapijos praeitį ir bažnyčią, kurioje meldžiamės kiekvieną sekmadienį ar tik užsukę jos grožiu pasigėrime, pamąstydami apie talentingų statytojų ir meistrų kūrybiškumą, altorius ir šventųjų paveikslus.
Žemaitijos istorijos ir visų Lietuvos bažnyčių tyrėjas, Žemaičių akademijos garbės daktaras K.Misius papasakojo ir parodė kelis segtuvus surinktų dokumentų, rastų archyvuose, apie Švėkšnos meno ir kultūros vertybes.
Bene labiausiai žavėjo P.Šverebo pasakojimas apie varpus. Imi neabejoti šio žmogaus sugebėjimu bet kurį varpą prakalbinti. O kaip gražiai Povilas apibūdino varpo prigimtį, jo „gimdytoją“, išvaizdą, amžių, net varpo būdą charakterizavo.
Pasirodo, kad varpams, kaip ir žmonėms, duodami vardai, kad varpai, kaip ir žmonės, krikštijami. Istorikas sakėsi kažkur kažkada girdėjęs sakant, kad bent kartą pabuvęs Švėkšnoje ją įsimyli ir čia norisi vėl ir vėl sugrįžti. Dabar tuo įsitikino pats.
Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, kaip ir kiekvienoje bažnyčioje, gausu taikomosios dailės kūrinių. Juos apžvelgia L.Griciūtė, dailės istorikė, humanitarinių mokslų daktarė. Tyrėja didelį dėmesį skiria senajam bažnyčių procesijų inventoriui (sunykusiai religinio meno daliai), kurtam vietinių meistrų. Ji pasakojo apie liturginius rūbus, Slucko juostas, arnotus, stulas ir kitą Švėkšnos bažnyčioje rastą inventorių.
Savo 30 pastoracijos metų Švėkšnos bažnyčioje prisiminė prelatas P.V.Stukas. Jam teko daug ir įvairiausių darbų atlikti: atnaujinti šventovės bokštus, pakeisti kryžius, įdėti vitražus, atnaujinti didįjį bažnyčios altorių ir kt.
Reziumavę pirmosios savaitės darbus Švėkšnoje, svečiai sakė pajutę nepaprastą seniūno A.Šepučio ir švėkšniškių nuoširdumą, paslaugumą ir šilumą. Būsimosios mono-grafijos leidėjai, mokslininkai, ekspedicijos dalyviai skatina visus miestelio gyventojus prisiminti praeitį, apmąstyti dabartį, į kai kuriuos momentus ir įvykius pažvelgti iš naujo, iš istorinės plotmės perimant visa, kas buvo geriausia, ir susitelkti bendrai veiklai.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.