Kol vieni piktinasi, kad keistoji Helovino šventė drumsčia Vėlinių susikaupimą, kiti ima ir Visų šventųjų dienos išvakarėse sumano šį bei tą neįprasta.
Švėkšnos gimnazistai savaitgalį miestelio centre surikiavo net 38 išsišiepusius moliūgus, iš akiduobių ir burnų skleidžiančius vaiduoklišką šviesą…
Žodis Helovinas katalikų bažnyčios naudojamas Visų šventųjų (All Hallow Even) šventės sutrumpintas pavadinimas.
Istoriškai žinoma, kad Helovinas tam tikrą dieną buvo švenčiamas senovės druidų – keltų išminčių ir kunigų. Keltai garbino gamtą, suteikdami jai antgamtiškų galių. Keltai garbino Saulės dievą (Belenus) – jo šventė buvo Beltane dieną (gegužės 1 d.), ir mirties viešpatį, kuriam buvo skirta Samhain diena – spalio 31-oji.
Beltane buvo vasaros šventė, o Samhain žymėjo žiemos pradžią.
Lapkričio 1-oji keltams buvo Naujųjų metų pradžia. Vėliau žaismingą Vėlinių sutikimo tradiciją perėmė airiai, o iš jų ji išplito po visą pasaulį.
Per šventę neapsieinama be pagrindinio Helovino atributo – išskobto moliūgo su viduje įstatyta degančia žvakute.
Vaiduokliškąjį Heloviną neretai dažnas lietuvis sutinka priešiškai. Nors tai viena labiausiai kritikuojamų švenčių Lietuvoje, tačiau vis labiau populiarėjanti tarp moksleivių ir jaunimo.
Helovinas – daugialypis kultūrų reiškinys, mat čia susipina Vėlinių, Užgavėnių, Derliaus švenčių apeigos.
„Žinote, koks buvo sumanymas, kas yra smagiausia?” – klausia Švėkšnos „Saulės” gimnazijos technologijų mokytojas metodininkas Vaidotas Didžiūnas, nestokojantis įdomiausių idėjų, ir tuojau pat atsako: „Bendrauti su moksleiviais, stebėti jų kūrybinę išmonę, kalbėtis su jais apie papročius. Pasidžiaugti ir kitus pradžiuginti netikėtumu”.
Todėl kartu su 38 Švėkšnos „Saulės” gimnazijos dvyliktokais ėmėsi neįprasto sumanymo – Helovino proga išskobti moliūgus ir jais papuošti miestelį.
Entuziastingai padirbėję visą šeštadienio pusdienį, kiekvienas gimnazistas išskobė po moliūgą. Sekmadienio vakare švėkšniškiai ir svečiai grožėjosi moliūgų paradu prie „Ginkmedžio” vaistinės, fotografavosi, buvo nustebę ir dėkingi idėjos sumanytojui ir įgyvendintojams.
Mokytojas neslepia, kad, jo nuomone, vaiduokliškojo Helovino šventė kertasi su Vėlinėmis – mirusiųjų pagerbimo švente, kuomet nepriimtinas joks triukšmingumas, o reikalinga ramybė ir susikaupimas. Tačiau moliūgai Švėkšnoje švietė ne per Vėlines.
Manau, kad Helovinas Švėkšnoje nesukels pasipiktinimo ar aštrių diskusijų. Po neįprasto savaitgalio, susikaupę ir nurimusia širdimi eisime į kapines, lankysime artimųjų kapus.
Lietuviškomis Vėlinėmis žavisi visas archajiškais papročiais besidomintis pasaulis. Kai kurios tautos net perima tradiciją degti kapuose žvakeles.
Tai labai gražus ir prasmingas paprotys – šventė. Pats žodis bylojantis, kad po jos turim grįžti šventesni, kilnesni, giliau suvokę būties prasmę.