Švėkšniškiai seniai stebina idėjomis, meniniais projektais ir renginiais, visada rasdami norą, būdą ir bendraminčių jiems įgyvendinti. Prieš pusmetį Švėkšnos seniūnui Alfonsui Šepučiui gimusią idėją pastatyti parko Meilės alėjoje Poetų suolelį, Švėkšnos biblioteka kartu su draugija „Tėviškė“ pavertė renginiu visai miestelio bendruomenei.
Darbščios seniūnijos darbininkų rankos pjovė, kalė, montavo, o medžio drožėjas, inkakliškis Rolandas Sūdžius meninius elementus ir amerikiečių poeto V. Vitmeno dedikaciją „Bet kokios kūrybos esmė yra meilė“ išskaptavo. Taip bendraminčių iniciatyva bei seniūnijos lėšomis, naujasis parko akcentas pradėjo savo egzistenciją. O pradžią jai davė muzikinis-poetinis renginys „Iškeliauju į vasarą“ su suolelio atidarymu.
Draugija „Tėviškė“ į renginį pakvietė bičiulius iš Klaipėdos: Lietuvos rašytojų sąjungos narę, prozininkę Sondrą Simanaitienę, poetę ir skaitovę Rūtą Jurkuvienę, literatą Sigitą Benetį ir šilutiškį bardą Adą Nausėdą.
Programa „Iškeliauju į vasarą“ iš anksto nebuvo repetuota, viskas vyko improvizuojant pačiame parke. Galima teigti, kad kūrybinis susitikimas visomis spalvomis praskaidrino kasdienybę, net pabjuręs oras negadino nuotaikos. Ši poezijos, prozos ir muzikos šventė klausytojams dovanojo euforiją, kuteno jausmus iki širdies gelmių ir tapo viena įsimintiniausių akimirkų parke.
Skaitymai ir muzika užsitęsė ilgiau nei planuota, norėjosi dar ir dar klausytis Sondros, Rūtos ir Sigito tekstų bei Ado muzikinių intarpų. Tai buvo gurmaniška žodžio ir muzikos šventė, kai klausantis džiūgauja širdis iš nuostabos, kad Kūrėjas davė žmogui sugebėjimus per žodį ir garsą išaukštinti meilės jausmą.
Garbė atidaryti suolelį patikėta poetei iš JAV, Filadelfijos, kurios šaknys iš Švėkšnos, Nijolei Marytei Šerniūtei. Viešnia džiaugėsi buvimu čia ir tvirtino, kad jeigu jos tėvas pamatytų ir išgirstų esant čia su visais, jis būtų toks pat laimingas kaip ir ji šią akimirką. Poetė skaitė savo eilėraščius, perkirpo simbolinę juostelę ir „atidarė“ Poetų suoliuką.
Seniūnas A. Šeputis sakė, kad sena jo svajonė buvo įrengti suoliuką istorinėje Meilės alėjoje. Meilės alėja, anot jo, kaip ir pati meilė, niekada nebūna tiesi, ji kiek lenkta, turinti paslapties. Jaunoji karta nelabai žino kur ta Meilės alėja parke, nes porelės ir šen ir ten po parką vaikšto, tad visas parkas „pilnas meilės“. „Džiaugsimės, jei žmonės sėsis ant jo pailsėti, pasvajoti, o gal jiems kils kūrybinių minčių. Viskam pradžią duoda meilė“, – užbaigė seniūnas.
Gražių žodžių renginio sumanytojams negailėjo Žygimantas Kurlianskas, renginį palyginęs su maistu. „Yra greito maisto ir yra gurmaniško. Šį renginį priskirčiau prie išskirtinio skonio maisto, tik nežinau, pagrindinio patiekalo ar deserto… Tas dvasios maistas, kurį gavome šiandien, išjaustas, skambantis iš pačių kūrėjų lūpų yra nepamirštamas“, – kalbėjo jis.
P. S. Teisus buvo Jonas Mekas teigdamas, kad poetai – tai dvasiniai mokytojai ir jei žmonės klausytų ne politikų, o poetų, civilizacija nežlugtų…