Jei iki šiol kuriame atokiame Švėkšnos kampelyje dar ir buvo muziejininkės Monikos ŽĄSYTIENĖS nepažįstantis žmogus, tai dabar tikriausiai ir to vieno nebeliko. Mat seniūnijos žmonės Moniką šiemet pasiūlė, o vėliau balsuodami patys išrinko rinkimų „Metų švėkšniškis 2016“ nugalėtoja.
Švėkšnos Padėkos vakaro metu, kai buvo paskelbta apie Monikos įvertinimą, ji prisipažino, jog tuo metu jai kilo tik vienas klausimas: „Už ką?..“
O ketvirtą kartą „Metų švėkšniškio“ rinkimus rengiančio internetinio laikraščio „Švėkšnos naujienos“ leidėjas Jonas Girskis sakė manantis, jog labai simboliška, kad Sausio 13-ąją vykusio renginio metu pagarbos ženklai atiduoti žmogui, kurio visa veikla susijusi su miestelio istorijos saugojimu.
2015-ieji buvo sunkesni už 2016-uosius
M.Žąsytienė – tos pačios Švėkšnos apylinkių vaikas, augęs Vilkų Kampo kaime. Tiesa, kurį laiką jai teko išbandyti ir miestiško gyvenimo, mat komunikacijos ir informacijos mokslus krimto sostinėje, vėliau trumpai gyveno uostamiestyje.
„Jei kažkada nebūčiau pradėjusi ieškoti darbo Švėkšnoje ir nebūčiau jo radusi šiame muziejuje, ką gali žinoti,- gal niekas apie mane ir išgirdęs nebūtų“, – pasvarsto ji. Ir prisipažįsta nelabai mėgstanti apie save pasakoti – daug paprasčiau vesti ekskursiją po seniūnijos apylinkes.
Dabar muziejuje Monika jau turi tokį solidų įdirbį, kad, kaip juokauja pati, dirbti nieko nebereikia. Todėl pastaruoju metu sveikinantiems pažįstamiems ji šmaikščiai atsako, jog „Metų švėkšniškio“ apdovanojimą gavusi tik todėl, kad iš viso einanti į darbą.
M.Žąsytienė prisipažįsta, jog praėjusieji metai jai buvo kur kas lengvesni, nei, pavyzdžiui, 2015-ieji. Užpernai kaip tik ir buvo padaryta daug didesnių, o kartu – ir sunkesnių darbų. Tačiau tuomet jų lyg ir niekas neakcentavo, tad belieka manyti, kad kaip tik pernai visiems į akis krito jau įsibėgėjusi veikla.
Ji neneigia pastarosiomis dienomis sulaukianti daugelio pažįstamų žmonių sveikinimų, žurnalistų dėmesio. Ir cituoja inkakliškio Valerijaus Volkovo žodžius: „Labai sveikinu. Tu tikrai nusipelnei jau vien todėl, kad visada sutikusi pasisveikini ir apdovanoji šypsena“.
Monika pastebi, jog kaip tik bendravimas su žmonėmis yra pagrindinė medžiaga muziejaus darbuotojui. Nes tik bendraudamas turtėja kiekvienas žmogus, ir kaip tik bendraujant kartais, anot jos, žybteli tokia idėja, kuri vėliau išsirutulioja į visiems patrauklų projektą.
„Nesureikšminu apdovanojimų ir pagerbimų, manau, kad mano vietoje galėtų būti bet kuris kitas veiklesnis Švėkšnos žmogus, o tokių mes turime be galo daug“, – sako Monika.
Būtų tikusi ir bibliotekoje
Kai 2011 metais Monika pradėjo dirbti Švėkšnoje, čia vietos istoriko Petro Čeliausko įkurtas muziejus jau buvo pradėjęs skaičiuoti penktą dešimtį metų. Jo įkūrėją Monika dabar vadina Garbės muziejininku ir džiaugiasi, kad bet kada gali kreiptis į jį patarimo.
„Juokauju, kad P.Čeliauskas buvo pirmasis Švėkšnos muziejininkas, o aš kol kas esu paskutinė“, – smagiai pasakoja moteris.
Monika mano, kad būtų „neblogai tikusi“ ir dirbti bibliotekoje, bet tuo metu, kai ji sugrįžo į Švėkšną, čia buvo laisva muziejininko vieta, tad tą darbą ir pasirinko. Ir šiandien džiaugiasi, darbovietė jai tapo tikra komforto zona.
„Nors kiekviename darbe būna visko, pasitaiko ir nesėkmių, visgi jei veikla miela, ir tos nesėkmės lengviau išsprendžiamos“, – sako ji.
Daugelis tapatina su žydų kultūra
Pirmasis didelis jos projektas buvo susijęs su šiose apylinkėse gyvenusių žydų kultūra. Prieškariu Švėkšnos apylinkėse gyveno ypač gausi žydų bendruomenė, bet jų nebeliko nė vieno. Archyvuose susipažinusi su miestelio istorija, M.Žąsytienė dabartinėje Švėkšnoje identifikavo XX a. pradžioje čia gyvenusių žydų namus, ieškojo ir rado šios tautybės žmonių, susijusių su Švėkšna, užmezgė ryšius su Holokausto muziejumi JAV.
Tai buvo darbų pradžia, bet toli gražu ne pabaiga, mat vėliau Monika parengė dar ne vieną projektą, siekdama kraštiečių atmintyje gaivinti žydų paveldą. Tai buvo ypač menkai gvildenta tema, kuri staiga ją užkabino ir nebepaleidžia jau kelerius metus.
Jau ne vieneri metai M.Žąsytienė yra Lietuvos žydų bendruomenės tolerancijos projekto „Beigelių krautuvėlė“ savanorė, už istorinės atminties puoselėjimą ir tautinių mažumų paveldo išsaugojimą jai įteiktas Lietuvos žydų bendruomenės apdovanojimas.
Muziejininkė neslepia, kad dabar ją ne vienas pažįstamas ir nepažįstamas žmogus sieja tik su žydų kultūra. Nors tai nėra visai teisinga, ji sako šioje srityje dar žadanti padirbėti, dar turinti minčių, kaip prikelti iš užmaršties žydų bendruomenės atminimą.
Veikla netelpa į stalčiukus
Monika – pirmoji Šilutės rajono muziejininkė, įdiegusi savo muziejuje intreaktyvųjį stalą, kurio pagalba galima pamatyti ypač retus eksponatus, saugomus muziejaus archyvuose. Naujasis įrenginys domina ne tik atvykstančius turistus, bet ir tame pačiame pastate įsikūrusius pradinukus, kurie čia skuba per pertraukas. Taip vaikai plečia akiratį, sužino daug naujos infomacijos.
Dar vienas pastaraisiais metais ypač traukiantis lankytojus eksponatas yra iš XX a. pradžios senos nuotraukos atkurta grafienės Genovaitės Pliaterienės suknelė, kai projektą parengusiai Monikai pavyko gauti tam lėšų.
Monika veda ekskursijas po Švėkšną, skaito pranešimus apie buvusią žydų bendruomenę, siekia restauruoti Švėkšnos sinagogą, muziejininkės iniciatyva Švėkšnos muziejus kasmet mini Holokausto dieną, o nuo 2014 m. Švėkšnoje skaitomi nužudytų žydų vardai. Moderniai dirbanti M.Žąsytienė gausina Švėkšnos muziejaus gerbėjų būrį ir virtualioje erdvėje: vos ne kasdien muziejaus „Facebook“ paskyroje skelbia įdomias senas nuotraukas, jų herojų istorijas ir sulaukia didelio susidomėjimo ne tik iš Švėkšnos, bet ir iš visos Lietuvos bei užsienio.
Visų Monikos parengtų projektų, organizuotų renginių ir inovacijų neišvardinsime. Sunku būtų į stalčiukus sudėlioti ir visą įprastą jos veiklą. Jos nė už ką nepriskirtum prie daugelio atmintyje iš vaikystės įstrigusio vaizdo, kad muziejininkas – tik apdulkėjusius eksponatus saugantis tylus žmogelis.