Akivaizdu, kad kiekvienas esame ne tik žemės gyventojas, bet ir kažkieno dalis – šalies, tautos, giminės, etninės grupės ar kultūros. Be prosenelių, senelių, tėvų nebūtų ir mūsų. Tas ratas toks besisukantis ir nesibaigiantis. Apie tapatybės paieškas, jų svarbą, sėkmes ir nesėkmes, kalbėjomės su ilgamete Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos pradinių klasių mokytoja, švėkšniškiams gerai žinoma pedagoge, Vasario 16-osios Akto signataro, prelato Kazimiero Stepono Šaulio giminaite Nijole Kairiene.
Kiekvienas kažkieno dalis
Be tapatybės nesame savimi. Ar dažnai apie tai susimąstome, ką ji reiškia, ar ja rūpinamės?
Mokytoja Nijolė atvirauja, kad prieš keliolika metų švėkšniškis kolega, istorikas Alfonsas Šimkus pakvietė į mokykloje moksleivių organizuojamą konferenciją apie Vasario 16-osios Akto signatarus. Tuomet kalbant apie kanauninką Kazimierą Steponą Šaulį ir giminystę su juo ir iškilęs klausimas apie giminiškas sąsajas. Bet atsakymai buvę migloti. Taip ir prasidėjusi Nijolės „kelionė į save ir savo gentį“. Toms paieškoms skirta daugybė valandų ir dienų skaitymui, faktų rinkimui, pokalbiams su vyresniais giminaičiais, istorinės medžiagos studijoms. Šiandien tai tik prisiminimai, o per tą laiką surastas, suprastas ir sudėliotas dešimties kartų giminės genealoginis medis, kuris dažną apstulbina.
K. S. Šaulys – giminės šviesulys
Su pasididžiavimu Nijolė kalba apie giminaitį prelatą K. S. Šaulį, kuris su didžiausiu rūpesčiu padėjo užaugti aštuonetui savo brolio vaikų, likusių našlaičiais. Apie jo didybę pasireiškusią mažuose dalykuose. Net ir šiandien gyvenimas name, kurį savo lėšomis kažkada pastatė prelatas savo seseriai, mena jo rūpestį artimaisiais. Keitėsi kartos, keitėsi paveldėtojai, o giminės šaknys tvirtai šaknijosi iš kartos į kartą. Nijolė mintimis nusikelia į gūdų sovietmetį, kai remontuojant namo stogą, dar gerokai iki Nepriklausomybės paskelbimo, pastogėje atrado daug mažų trispalvių vėliavėlių ir didelę Lietuvos trispalvę, nuotraukų, dokumentų. Būta tada ir džiaugsmo, ir rūpesčio…
Kad istorija būtų gyva, nuo jos nuolat reikia valyti dulkes. Priminti sau ir šalia esantiems kas vyko, kokie žmonės šaknimis į giminę įaugę, kokius darbus nuveikę. Puoselėdama istorinę giminės atmintį, Nijolė 2018 m. sukvietė pirmąjį giminės susitikimą. Atvyko apie 40 giminaičių, visi jie vienodai artimi signatarui – jo brolio vaikaičiai ir provaikaičiai. Susitikimas vyko Stemplėse – kaime, pusiaukelėje tarp Kvėdarnos ir Švėkšnos, kuriame 1872-ųjų sausio 28 dieną gimė būsimas Nepriklausomybės akto signataras.
K. S. Šaulio veikla: 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime; 1917 m. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą; 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1920 m. buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Jo rūpesčiu Panevėžyje buvo įkurta „Saulės“ švietimo draugija, labdaros draugija beglobiams remti, „Motinėlės“ draugija neturtingiems gabiems, mokslo siekiantiems jaunuoliams. 1944-ųjų vasarą, vengdamas galimų represijų, pasitraukė į Vokietiją, apsigyveno Šveicarijoje. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarija). Palaidotas kapinėse netoli Lugano. 1968 m. jo palaikai perkelti į lietuvių koplyčią Campo Verano kapinėse Romoje.
Šiemet N. Karienė vėl sukvietė plačią giminę susitikti, pagerbti prosenelius, pašventinti atnaujintą kapavietę, pabendrauti, jaunajai kartai perduoti žinias ir skiepyti norą domėtis gimine ir protėvių nepamiršti.
Skaičiuojant nuo prelato K. S. Šaulio, giminės medyje jau susidėliojusios net penkios kartos! Pačiam mažiausiajam – tik penkeri.
Žinoti ir permanyti
Žmogus be šaknų, kaip augalas be šaknų. Visi turime savo šaknis, bet ar jas pažįstame, ar puoselėjame? Viktoras E. Franklis, mąstytojas ir humanistas, yra pasakęs, kad svarbu atrasti tas šaknis, kitaip mes neturime gyvenimo prasmės. Mes ne vieni šiame pasaulyje, mes kažkokio žmonių tinklo – genties, susietos genais, darbais, istorijos dalimis kūrėjai ir liudytojai. Noras atrasti savo šaknis – nesijausti kitokiu, žinoti, kad tu turi kažkokių bendrų bruožų ir tapatybės.
Vienaip ar kitaip tėvai, proseneliai mums kiekvienam dovanojo brangiausią dalyką – gyvenimą, todėl privalu tęsti giminę, rūpintis tėvais, seneliais, priimti juos ir gerbti. Drauge su pagarba protėviams atkeliauja giminės jėga ir dvasios stiprybė. Prisiminkime, kad anksčiau be gimdytojų palaiminimo nebuvo atliekami jokie svarbūs darbai, gal todėl tuomet ir buvo supratimas kas yra giminės ryšys.
Ta ypatinga genties, giminės galia – gyvenimo galia. Medis be šaknų nudžiūva, o žmogus be ryšio su gimine negyvena.
Nijolė, neabejoja, kad prisilietus už genealoginių linijų glūdinčių giminaičių savitų istorinių gyvenimo vingių, charakterių, susipažinus su savo genealoginiu medžiu, ir pačiai savo charakterį lengviau suprasti.
Į mokytojos N. Kairienės sudarytą giminės genealoginį medį smagu pažiūrėti: su pavardėmis, nuotraukomis, datomis, kartų išsišakojimais. Dešimties kartų giminės medis vos telpa ant sienos. Todėl norisi palinkėti, kad jokios audros neišjudintų šios giminės tvirtų šaknų.