Švėkšnos neįgalieji nesėdi užsidarę ir nuo pasaulio atsiskyrę. Kūrybinga jų draugijos pirmininkė Ingrita Riterienė nuolat suranda įvairių laisvalaikio praleidimo būdų.
Dauguma draugijos narių nėra išlepinti galimybės keliauti, tad pirmininkės paraginti, su malonumu drauge leidžiasi kelionėn: kad dvasios atsargų, įspūdžių užtektų iki kitos išvykos, kad gyventų laukdami vis kažko naujo, kad draugijos veikla būtų įvairiapusė ir prasminga.
Šiemet kelionių sezoną neįgalieji pradėjo sumanymu pasidžiaugti žydinčiomis tulpėmis, dar nematytomis ekspozicijomis, monumentu, malūnais ir romantišku pasivaikščiojimu po botanikos sodą.
„Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“, – kažkada sakė šventasis Augustinas.
Švėkšniškiai ne kartą įsitikino, kad tik keliaudami geriau pažįsta save, atranda kitus. Šį kartą draugijos nariai dalijasi kelionės po Šiaulių apskritį įspūdžiais.
Radviliškio rajone esančio Burbiškio dvaro istorijos ekspozicija įkurta sename Baženskių dvare, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a. Peizažinio tipo dvaro parkas, užimantis 28 ha pasižymi įspūdingais tvenkiniais, kuriuose yra 15 salų, jas jungia 12 tiltelių. Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudaro didelį uždarą kiemą, todėl primena tvirtovę. Atstatytame rūmų svečių korpuse rengiami svečių namai, rūmų verandoje įrengta dvaro istorijos ekspozicija. Parke gausu skulptoriaus K.Uliansko darbų: poeto Adomo Mickevičiaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklai, šv. Mergelės Marijos skulptūra, didingi parko vartai, Liūtų tiltas.
Parko gėlių daigyne auga įvairių augalų kolekcijos, o Burbiškio tulpės, pasirodo, dvare buvo puoselėjamos nuo Mykolo Baženskio valdymo laikų.
Pasidžiaugę tulpių žiedais, keliauninkai pasuko link mitais apipinto Šeduvos malūno, pakeliui užsukę į Kleboniškių kaimą, išsidėsčiusį vaizdingame Daugyvenės upės slėnyje. Pro medžius pilkuojantys pastatų šiaudiniai stogai, marguojančios pintos tvoros – kaimo buities muziejaus pastatai, kuriuose įrengtos ekspozicijos, padedančios lankytojams sugrįžti į praeitį, į tėvų, senelių ir prosenelių kaimą.
1905-ieji metai – Šeduvos malūno statybos pradžia. Tarsi kažkokio užkeikimo persekiojamas, malūnas, dar nebaigtas statyti, užsidegė, o karo metais buvo smarkiai apgriautas. Tačiau jis niekada nebuvo užmirštas, žmonės į jį plaukdavo kaip į atlaidus. Keletą metų malūnas buvo apleistas, paliktas likimo valiai. 2000-aisiais tarsi iš naujo atgimė – suformavus aplinką taip, kad joje atgaivą rastų ne tik kūnas, bet ir siela. Čia daug motyvų, besisiejančių su skaičiumi 7, kuris yra laikomas mistiniu, magišku ir nešančiu laimę.
Po to sekė pažintis su dar vienu malūnu – prieš 130 metų pastatytu Žaliūkių malūnu. Šis XIX a. pab. statinys Šiauliuose yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas, pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus ir svarbus pietinio miesto rajono kraštovaizdžio akcentas. Žaliūkių vėjo malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiško tipo. Jis pastatytas apie 1875-1880 m. vokiečio Gustavo Danielio tėvo 1 ha žemės plote, nežymioje pakilumoje, neužstotoje miškų ir sodybų, tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio ir gavo pavadinimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą malūnas tiekė miltus caro kariuomenės garnizono kepyklai Šiauliuose. Ekskursantams vieną po kitos istorijas, pagrįsdama faktais, visos kelionės metu pasakojo juos lydinti gidė iš Šiaulių.
Šiaurės Lietuvos sostinėje Šiauliuose taip pat yra kur pasižvalgyti. Dviračių muziejus – vienintelis toks Lietuvoje. Jame veikianti ekspozicija supažindina su dviračio atsiradimo istorija ir jo raida. Rodomi pirmieji lietuviški namų darbo dviračiai iš medžio ir geležies, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse pagaminti dviračiai, kurie buvo populiariausi Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat ir šiuolaikiniai dviračiai, velomobiliai, jų aksesuarai.
Restauruota Ch.Frenkelio vila su parku ir jį puošiančiu fontanu – išskirtinė Šiaulių erdvė. Vila yra unikalus, vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pr. architektūros statinių. Šio valstybės saugomo kultūros paminklo fasade susipina įvairių stilių elementai, autentiškas interjeras su išlikusia medžio apdaila, puošniais lipdiniais, įspūdingų freskų fragmentais.
Net nekyla abejonių neužsukti į Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos 6,5 ha sodą. Juk Botanikos sodas yra miesto kultūrinės brandos ir prestižo reikalas. Pasidžiaugę augalais, susėda į autobusą ir rieda link Talšos ežero, susitikti su Viliaus Purono sukurta 1,20 m „Geležine Šiaulių lape“. Skulptūrą autorius kūrė dėl dviejų aplinkybių: tai proga pažymėti Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį ir įamžinti legendą, analogišką Geležinio Vilko legendai – taip garsinti Šiaulius pasauliui, kaip Geležinio Vilko legenda garsina Vilnių.
Kaip ir kaskart, draugijos nariai džiaugiasi puikia išvyka, dalijasi patirtais įspūdžiais, o namuose dar ilgai vartys kelionėje darytas nuotraukas ir vėl planuos naują kelionę, toliau, lapas po lapo, skaitydami Pasaulio knygą.