Visi seniai žino, jog Švėkšna – dvarų kraštas, tad ir šiemetinę Dvaro šventę surengę šio miestelio žmonės vėl atidavė duoklę 514-uosius metus skaičiuojančiai savajai istorijai: prisiminė dvaruose vyravusias pokylių tradicijas, paminėjo visas dvarininkų gimines, aptarė jų vaišių ir aprangos ypatumus ir dvaro parko įdomybes.
Švėkšniškiai už nuopelnus kultūrai įteikė jau 22-ąjį Jokūbėlį, padėkojo aštuonioms miestelį ir apylinkes puošiančioms šeimoms ir, žinoma, patys sulaukė sveikinimų ir dovanų.
Taigi buvo tikra Dvaro puota – ausiai, akiai, širdžiai.
Be to, visą šeštadienį Švėkšna šventiškai sportavo: vyko krepšinio, šuolio į aukštį, galiausiai – rankų lenkimo varžybos.
Atkūrė istorijos faktus
Kad pateko į tikrą Dvaro pokylį, šventės dalyviai suprato, kai į sceną pakilo renginio vedėja – pasivaikščioti susiruošusi ir tam tinkamai pasipuošusi ponia Vaida Galinskienė. Ji priminė, kad švėkšniškiai kaip niekas kitas saugo savo praeities liudijimus: vilą, parką, atkuria dvariškių drabužius ir buitį ir nuolat apie tai primena saviškiams ir svečiams.
Istorijos faktus jie atkūrė ir tądien, popietę savo muziejuje surengę parodą, kurioje priminė pusės šimtmečio evangelikų liuteronų bažnyčios gyvavimą. Dar anksčiau jie rinkosi į kūrybinius pusryčius „Pamatyk, paklausyki, pajusk“ bibliotekoje, kur atvyko ir Zigmas Petras Rupšys. Šis kraštietis, dabar gyvenantis Biržuose, pristatė dvi savo novelių knygas. Kartu atidaryta ir paroda „Švėkšnos grafai Pliateriai“.
Parke vyko pokylis
O pavakary į Dvaro parką susirinkę svečiai sužinojo, jog Švėkšnos dvarai nuo 18 a. priklausė Pliaterių giminei ir daug metų plačioje apylinkėje skambėjo savo pokyliais. Tik tie pokyliai ne nuo užstalės, kaip dabar įprasta, prasidėdavo – vaišės būdavo paskutinė pokylių dalis. Dvaruose pokyliai prasidėdavo garsiu svečių sutikimu (net su šūviais iš patrankų), po to būdavo daug šokių, žaidimų ir net iliuminacijų. Pavyzdžiui, per Janinos ir Jurgio Pliaterių vestuves nuo Švėkšnos iki Vilkėnų dvaro kelias buvo nušviestas lempomis.
Dabar tą kelią kas rudenį švėkšniškiai nušviečia moliūgų iliuminacijomis.
Svečiai sužinojo, kad jų apylinkėse iš viso buvo 4 dvarai (Švėkšnos, Vilkėno, Stemplių ir Gedminaičių), dar kartą pasidžiaugė savo parke turintys stambiausią visoje Lietuvoje „jaunystės medį“ – dviskiautį ginkmedį, kurio aukštis siekia 20 metrų. Tie, kas dar nežinojo, išgirdo, jog dabartinė miestelio šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia pastatyta 1905 metais, ir tai jau ketvirtoji miestelio bažnyčia nuo 1509 metų, kai buvo pastatyta pirmoji medinė.
Menuetas, kontredansas, gavotas, linijiniai valsai, kadriliai ir mazurkos – tai vis 17-18 amžių dvariškių šokiai, kuriuos istorijos faktus dėliojusi Ponia taip pat priminė šventės dalyviams. Papasakoti apie dvariškių pareigybes ir aprėdus, išmokyti susirinkusiuosius „vėduoklės kalbos“ jai padėjo šilutiškių kapela „Šilo aidai“ ir ansamblis „Kvietkelis“.
Greičiausiai ne vieną nustebino faktas, kad pagrindinis dvariškių valgis visgi buvo mėsa: per dieną vienas dvariškis jos suvalgydavo net 1-1,5 kilogramo ir, anot Ponios, sveikata nesiskundė. Tiesa, valgė ne kiaulieną (ji buvo tik biednųjų valgis), o tik jautieną ir paukštieną – povų, gulbių, strazdų mėsytę.
Svečiai sakė tostus
Dar daug įdomių faktų apie savo miestelio praeitį sužinojo šio „pokylio“ svečiai, kol atėjo metas sugrįžti į šiandieną. Nes ir dabar švėkšniškiai nestokoja įdomių tradicijų ir kasmet turi ką pagerbti. Anot Ponios, „į švėkšniškių puikų dvarą nuo Šilutės, nuo Saugų, suvažiavę duoda garo daug namiškių, daug svečių…“
Pirmiausia į pokylį atriedėjo karieta su miestelio vėliava. Šiemet ją atvežė aktyvi LXXXVII laidos abiturientė, mokinių tarybos pirmininkė, ilgametės moksleivių akcijos „Padėkime tiems, kurių nelanko Kalėdų senelis“ organizatorė Urtė Paldauskaitė.
Mergina sakė mananti, jog greičiausiai kaip tik už šios akcijos organizavimą jai ir suteikta garbė būti šiemetine vėliavneše.
Visus sveikino scenon sukviesti svečiai. Seniūnas Alfonsas Šeputis linkėjo būti linksmiems ir draugiškiems, gerų įspūdžių linkėjo rajono meras Vytautas Laurinaitis, švėkšniškiams taip pat dovanojęs nuo visų negandų saugantį japoniškąjį šermukšnį. Šios apylinkės gyventojų pastovumu pasidžiaugė renginio globėjas, Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, nes švėkšniškiai savo šventės neišmaino į uostamiesčio Jūros šventę. Saviškius sveikino ir vietiniai politikai.
Jokūbėlis – mokytojui V.Didžiūnui
Labiausiai kraštą garsinantiems saviškiams kasmet Dvaro šventės metu švėkšniškiai įteikia pagrindinį savo apdovanojimą – Jokūbėlio statulėlę. Iki šiol Kęstučio Paulausko drožtą Jokūbėlį buvo pelnęs 21 žmogus, o šiemet jis skirtas pedagogui Vaidotui Didžiūnui. Jo organizuojamus „Tyliosios muzikos vakarus“ prie Kalės tvenkinio, visoje šalyje žinomą „Moliūgų žibintų“ šventę seniai visi pamėgo.
„Jūs aplinkinius būrėte bendrai idėjai, puoselėjote viltį kartu kurti ypatingą dvasią ir nuotaiką savo gyvenvietėje – Švėkšnoje.
Šiandien visi kartu džiaugiamės, kad prabėgusieji metai – turtingi gražiais ir prasmingais Jūsų darbais, Vaidotai. Atlikti darbai verti pagyrimo, juose atsispindi meilė savam kraštui, gamtai, tradicijoms ir žinoma – žmogui. Ačiū, kad dovanojote džiaugsmą ir pačias šilčiausias emocijas ne tik švėkšniškiams!“, – įrašyta nominaciją skyrusios komisijos kreipimesi.
Dar 8 apylinkės šeimos apdovanotos už tai, kad miestelį ir aplinkinius kaimus puošia jų išpuoselėtos sodybos. Iškabos su tai patvirtinančiais užrašais įteiktos Švėkšnoje gyvenantiems Reginai ir Stanislovui Raukčiams, Irenai ir Sauliui Bilčiams, Aušrai ir Antanui Martinkams, Žanetai ir Tomui Klumbiams, Ilonai ir Tomui Grikšams iš Kalnalio kaimo, Onai ir Petrui Balčėnams iš Vilkų Kampo kaimo, sodybos „Gilė“ savininkams Danutei ir Sigui Štulcams iš Papjaunio kaimo ir Albinai bei Jonui Jenčauskams iš Jonikų kaimo.
Vėliau puotą tęsė atvykę atlikėjai, o ją užbaigė fejerverkai.
Vilijos Budrikienės ir Danutės Gailiūnienės nuotraukos.