Švėkšnos prelatas P.V.Stukas: „Parapijiečiai man įrodė, kad dirbau ne veltui“

stukas 2Jau tris savaites sveikinimus priiminėja Švėkšnos garbės klebonas, prelatas, kanauninkas Petras Vincentas STUKAS.

Ne tik šioje plačioje apylinkėje, bet ir visame rajone gerai žinomą dvasininką dvasiškių luomo, rajono ir seniūnijos vadovai, parapijiečiai sveikina neseniai praėjusių 80-mečio ir vardinių proga. Svečių sulaukta net iš tolimosios Kenijos.

Jubiliatas kukliai išsitaria, jog kai 1976-aisiais atvažiavo į Švėkšną, buvo dar jaunas – tik 43-ejų metų. „Čia ir pasenau“, – regis, visai neliūdnai tokį faktą konstatuoja ir šelmiškai šypsosi seniai saviškiu Švėkšnoje tapęs prelatas.

Švėkšnoje praėję 37-eri metai – tiek suėjo gegužę – paliko ryškias pėdas miestelio ir visos plačios parapijos gyvenime. Būtent P.V.Stukas Švėkšnos šv.Jokūbo šventovę pavertė viena patraukliausių rajono vietų.

Ne tik rajono: vasarą, ko gero, nebūna savaitgalio, kad čia nesirikiuotų iš visai kitų Lietuvos vietovių tuoktis suvažiavusių jaunavedžių ar savo atžalas krikštyti suvežusių tėvų automobiliai. O pats prelatas P.V.Stukas, kaip ir jo išpuoselėta bažnyčia, seniai tapo vienu ryškiausių šio miestelio simboliu.

stukas 1Švėkšnoje – nuo 1976-ųjų

Biržų krašte, Vabalninko parapijos kaime, turinčiame gražų pavadinimą – Jaunučių, gyvenę būsimojo kunigo tėvai buvo labai religingi. Augino jie tris sūnus ir tris dukras. Prelatas mena, kaip visai dar mažas būdamas sunkiai sirgo difteritu.

Sunkiai pagydoma tais laikais tai buvo liga, nuo jos mirė ir viena jo sesutė. Mažasis Petras irgi jau buvęs visai ant mirties slenksčio, tad tėvai net nusprendė atidėti dukters laidotuves, kad abiem vaikams kartu galėtų surengti šermenis. Tačiau mažasis pasitaisė ir štai tokio gražaus jubiliejaus sulaukė.

Mena prelatas ir sunkias keliones į mokyklą: pradinė buvusi už kelių kilometrų, vidurinė – net už 10-ies. Sunkiausia būdavę, kai pėsčiomis tuos kilometrus reikėdavę per mišką nueiti žiemą. Avėdavo medines klumpes, šios smukdavusios sniege.

Kuomet pradėjo vidurinės mokslus, jau kambarį tėvai Vabalninke samdę, bet savaitgaliais vis tiek reikėdavę namo pareiti, o pirmadienį vėl atgal grįžti. Vis pėsčiomis.

Norint įstoti į Kauno kunigų seminariją, teko pirma sovietų valdžios pritarimą gauti. Tai nebuvo paprasta. 1964 metais Petras Stukas buvo įšventintas į kunigus.

Kunigavo Kretingoje, Pagėgiuose, Viešvilėje, Salantuose, kol 1976-aisiais paskirtas į Švėkšną. Niekas tuomet nežinojo, kad šio miestelio šv. Jokūbo šventovė taps pagrindine jo gyvenimo bažnyčia.

stukas 80metis kenijos kunigasKraštas seniai tapo savu

Pradžioje dar papildomai P.V.Stukas aptarnavo Saugų, Stemplių ir Inkaklių parapijas, vėliau – dar ir Gardamą. Be to, Švėkšnos parapijai tuomet priklausė ir dalis Klaipėdos rajono – Skomantų, Mikužių, Šiūraičių, Daukšaičių, Šalpėnų kraštas. „Kai kalėdodavau, prireikdavo 32 dienų, kol visus apvažiuodavau“, – prisimena garbės klebonas.

Šiuo metu dalis šių kaimų jau atkrito, kituose beliko visai mažai gyventojų. Iš viso, anot prelato, beliko gal 3500 parapijiečių, kai pradžioje jų turėjo apie 5000. Tačiau – ne paslaptis – Švėkšnos bažnyčia yra ta, kurion krypsta ir daugelio atvykėlių akys, čia tuoktis ar krikštyti naujagimių važiuojama ir iš kitų rajonų.

Apie ketvirtį amžiaus Švėkšnoje kartu su P.Stuku  tarnauja kunigas Aloyzas Lideikis. Pernai naujuoju Švėkšnos parapijos klebonu tapo kunigas Saulius Katkus.

„Dirbame kartu: ir pamokslus sakome, ir ligoniams patarnaujame“, – sako prelatas. 

P.V.Stukas pasidžiaugia, kad ši bažnyčia ir šis kraštas jau seniai jam tapo savi, o čia gyvenantys žmonės tokie mieli, lyg jo šeima būtų. Bet tarnystės pradžioje abejojo, ar pavyks suvienyti, regis, į dvi stovyklas skilusią bendruomenę.

Po trejų metų įsitikino einąs teisingu keliu, kai gavo vyskupo nurodymą apie iškėlimą į Telšių katedrą. Tada švėkšniškiai padarė savo sprendimą: visa jų delegacija vyko pas Telšių vyskupą J.Beinorių ir iškovojo, kad jų klebonas liktų.

Remontuota bažnyčia, atstatytas paminklas

Ilgas P.V.Stuko per tuos metus atliktų darbų sąrašas.

Jo pastoracijos metais Švėkšnos bažnyčioje atlikti dideli remonto darbai, sutvarkytas šventorius, išbetonuoti takai, atnaujinti bažnyčios bokštai.

Pirmiausia buvo pakeisti kryžiai: įtvirtinti nauji, lengvesni ir grakštesni. Kryžių autorius – Juozas Toliušis.

Šv.Jokūbo koplyčioje įdėtas vitražas, menantis Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, kuriame pavaizduotas Lietuvos globėjas šv.Kazimieras ir Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis.

Prasidėjus Atgimimui, Švč. Mergelės Marijos koplyčioje taip pat įrengti vitražai, – kunigo Petro Jaso dovana Švėkšnos bažnyčiai Marijos metų proga. 1990-aisiais atnaujintas didysis bažnyčios altorius. Šalia jo esantys langai pakeisti vitražais, kuriuose pavaizduotas Kristus ir Marija su kūdikiu.

Jau šį dešimtmetį suremontuota Inkaklių kaimo koplyčia Švč. Mergelės Marijos grote – Lurde.

1990 metais prie Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos rūmų atstatytas Laisvės paminklas, kuris buvo nugriautas 1968 metais (pirmą kartą pastatytas 1928 m.).

Į paminklo atstatymo darbus rinkosi daugelis švėkšniškių. Darbams vadovavo meistras Alfonsas Andrijauskas. 1990 m. liepos 29 d., per Šv.Jokūbo atlaidus, paminklas buvo pašventintas. Iškilmėse dalyvavo Telšių vyskupas Antanas Vaičius, kiti aukšti dvasininkai, taip pat Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kiti svečiai.

1991-1993 m. dar kartą paauksuotas didysis altorius. Tuoj po to atremontuota senoji klebonija, joje įsteigtas pensionatas ir šarvojimo salė.

2001 m. nudažytas bažnyčios stogas ir bokštai, vėliau suremontuota klebonija, 2004 m. šventoriaus aikštė ir takai aplink bažnyčią iškloti trinkelėmis. 2006 m. pastatyta Pieta šventoriuje, kapitaliai atrestauruoti vargonai.

Sveikino ir parapijiečiai, ir svečiai iš toli

Tai toli gražu ne visi prelato P.V.Stuko inicijuoti darbai išsaugant 1905 metų liepos 25-ąją pašventintą Švėkšnos šv. Jokūbo bažnyčią. Jis neneigia, jog tam, kad visi darbai būtų kokybiškai ir laiku atlikti, reikėjo ir didelių lėšų, ir išmanymo.

Bet prisimena viską aptardavęs su vietos meistrais. „Vietiniai žmonės, matydami, kad dirbame, padėjo kuo galėdami. Ne kartą girdėjau prašymus leisti padovanoti bažnyčiai kurį langą ar šviestuvą“, – prisimena prelatas.

Kadangi pats organizuodavo visus darbus, atostogų per tuos kelis dešimtmečius sako taip ir neturėjęs. Tik kelis kartus nuvažiavęs prie jūros dienai ar kelioms. Bet tai – ne priekaištas ar dejonė. „Nemėgstu sėdėti vienoje vietoje ir nieko neveikti. Man patinka bendrauti su žmonėmis, dalyvauti renginiuose. Mūsų žmonės man kaip šeima“, – sako jubiliatas.

Jubiliejų nuo tos savo šeimos sako bandęs nuslėpti, bet nepavyko. Tik stebėjosi tądien pamatęs pilnutėlę bažnyčią, o kai pradėjo dalinti Komuniją, nustebo, kai aplink išsirikiavo visi per daugelį metų kartu dirbę patarnautojai, kurių susidarė gal 40.

Tik išgirdęs sveikinimus P.Stukas suprato, kad slapukavimas nepavyko. „Tai buvo staigmena, bet tie žmonės man parodė, kad ne veltui gyvenau ir dirbau“, – neslepia jubiliatas.

Daugybę sveikinimų P.V.Stukas priėmė šiomis dienomis, bet vienas netikėčiausių – net iš Romos atvykusių dviejų jaunų kunigų.

Penktadienį jį aplankė 2009-2010 metais Šilutėje kunigavęs Vaidotas Vitė, šiuo metu jau baigiantis studijas Romoje, bei kartu su juo atvykęs kunigas Lucas Ong’esa Manwa, kilęs iš tolimosios Afrikos, Kenijos respublikos. Jauni dvasininkai sakė specialiai atvykę pasveikinti prelatą jubiliejaus ir vardinių progomis.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.