Švėkšnos PSPC slaugytoja Sigita Daučienė: „Už mano nugaros – tūkstantis gerų rankų“

slaugytoja daucieneNusipelnęs Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojas – toks vardas neseniai Sveikatos apsaugos ministerijos organizuotame renginyje suteiktas ir Švėkšnos pirminės sveikatos priežiūros centro administratorei slaugai Sigitai DAUČIENEI.

Labai simboliška, kad pranešimas apie tokį įvertinimą iš Lietuvos slaugos specialistų organizacijos ją pasiekė balandžio 1-ąją – tą dieną suėjo 32 jos darbo medicinoje metai.

Tad ir nesistebi, kad išgirdusi apie įvertinimą ilgametė slaugytoja pamanė, jog kažkas taip pokštauja… Bet niekas nepokštavo – Klaipėdoje organizuotame medikų pagerbimo renginyje švėkšniškė pagerbta, gavo titulą paliudijantį Garbės ženklą bei diplomą.

Išskirtinio kuklumo žmogus

„Aš – tik mažas lašelis jūroje, manęs nebūtų visai, jei už savo nugaros neturėčiau tūkstančio gerų rankų, šalia manęs yra daugybė daug labiau tokių apdovanojimų vertų žmonių“, – ne vieną tokią ir panašią mintį pokalbio metu išsako Švėkšnos PSPC slaugytoja S.Daučienė, kai kalbiname ją, jau parvykusią iš šventinio renginio.

Tada ir supranti, kokia teisi buvo Švėkšnos PSPC vyriausioji gydytoja Virginija Vičienė sakydama, jog Sigita – ne tik puiki medikė, savo darbui ir apylinkės žmonėms atiduodanti visas savo žinias ir neskaičiuojanti darbo valandų. Tai dar ir išskirtinio kuklumo žmogus.

Sėdi savo rogėse

S.Daučienė save pristato kaip grynakrauję švėkšniškę, čia gimusią ir augusią. Tiesa, baigusi Klaipėdos Juozo Kupčinsko medicinos mokyklą kelerius metus dirbo Vilniaus greitosios pagalbos stotyje, nes turėjo felčerės diplomą. Bet netrukus grįžo į Šilutę.

Darbą Šilutės greitosios pagalbos tarnyboje vis atsimena kaip laiką su išskirtinai mielais žmonėmis ir aukštos kvalifikacijos specialistais, kurie, Sigitos žodžiais tariant, ją augino, mokė ir auklėjo.

Po 4 metų grįžusi į Švėkšną, į tuometinę palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę, čia ir liko jau visam laikui.

„Aš sėdžiu savo rogėse ir šis darbas – tikrasis mano pašaukimas“, – taip pasakyti galėtų toli gražu ne kiekvienas, bet Sigita – gali. Tą pašaukimą ji apibūdina įdomiu palyginimu: anot jos, į darbą savęs varu varyti jai nereikia, ten kiekvieną rytą einanti noriai. Ir nors per dieną kartais net labai pavargstanti, nors kartais būna ir ekstremalių situacijų, kuriose tenka atiduoti visą save, kitą rytą ji vėl noriai važiuoja į darbą.

Tačiau jos širdžiai mielesnis ne nuo 2007-ųjų atliekamas administracinis darbas, o slaugytojos darbas. „Noriu dirbti su žmogumi, noriu padėti, kai jam blogai, guosti ir patarti“, – sako pašnekovė.

Todėl iškilus ekstremalioms situacijoms, atvežus sunkų ligonį, ji nedvejodama palieka tvarkomus dokumentus ir stoja į vieną gretą su kitomis kolegėmis – gydytojomis ir slaugytojomis. „Tuomet mes kalbamės akimis ir viena kitą iš žvilgsnio puikiausiai suprantame“, – sako ji.

Jau žinotų, ką atsakyti dėstytojui

Pokalbio metu Sigita prisimena vieno išskirtinai griežto savo dėstytojo žodžius, kuriuos šis pasakė vos įstojusioms medicinos mokytis Untitled-1 copymerginoms. „Ar jūs tikrai žinote, kur atėjote? Jums teks prieš gamtą stoti, teks gelbėti žmogų, kuris jau turi išeiti. Ar visada turėsite jėgų su ta gamta kovoti?..“ – taip ilgametis medikas nupiešė tolesnį jaunų studenčių gyvenimą.

Sigita sako, kad šiandien ji jau turėtų ką atsakyti tam dėstytojui. O pasakytų ji, kad jau žinanti, jog su žmogaus mirtimi niekas nesibaigia, jog jam išėjus lieka atmintis, patarimai, lieka tai, ką iš to žmogaus gavai.

Tokios mintys – ne tik ilgamečio darbo, bet ir pomėgio skaityti pasekmė. Skaito Sigita ne tik romanus. Mėgstamiausi jai filosofiniai veikalai ir religinio pobūdžio literatūra. Kaip tik ji, Sigitos nuomone, ir ugdė joje filosofinį požiūrį į daugelį gyvenimo situacijų.

Ypač tokios literatūros poreikį Sigita sako pradėjusi jausti tuomet, kai pajuto, jog kartais pritrūksta žodžių kalbantis su sunkiausiais ligoniais, žmonėmis, kuriems ir medicina jau bejėgė padėti. „Kai kada tokiose situacijose jausdavau, kad net nebežinau, kaip su tuo žmogum kalbėtis ir kokiais žodžiais jį raminti“, – prisimena ji.

Šiandien medikė jau turi kitą ginklą – ji sako tuomet dirbanti širdimi, žvilgsniu. Ir sulaukia atsakomojo ryšio, žmogus dėkoja.
Na, o televizijos jai galėtų ir visai nebūti, jos S.Daučienė beveik nežiūri. Nebent kartais kokią kultūros laidą.

PSPC – lyg gyvas organizmas

S.Daučienė džiaugiasi, kad visas Švėkšnos PSP centras, jos žodžiais tariant, yra lyg gyvas organizmas, verdantis ir pulsuojantis tarsi katilas… Čia itin retai tebūna ramesnių dienų, o ketvirtadienius medikės praminė „greičiausia“ diena. Mat tądien Švėkšnoje vyksta turgūs, tad į juos suvažiavę žmonės nori kartu ir visus medicininius reikalus atsilikti. Ir visi visko nori greit, tad medikėms tenka suktis it voverėms.

Didelio apylinkės žmonių susidomėjimo visad sulaukia ir ambulatorijoje organizuojami renginiai, į kuriuos atvyksta įvairių sričių specialistai – okulistai, urologai, ginekologai, pėdos specialistai, vaikų neurologai, otolaringologai.

Ir pačios medikės sumanė ne vieną gražų ligų prevencijos būdą. Vienas jų – jau gerai žinomas visiems Švėkšnos žmonėms, mat vykdomas nebe pirmus metus. Visos slaugytojos, vos sezonui prasidėjus, į darbą kasdien važiuoja dviračiais. Šis pavyzdys sulaukė puikių vietinių atsiliepimų: „Jūs pačios sveikos, ir mums tokį pavyzdį rodot“, – kalba švėkšniškiai.

Ministras nesutiko, kad ji – tik lašas jūroje

Sigitai didelį įspūdį paliko medicinos darbuotojų pgerbimo renginys Klaipėdoje. „Dalyvavo sveikatos apsaugos ministras, Vyriausybės atstovai, daug žymių žmonių, žavėjo išties subtiliai parinkta muzika“, – pasakoja ji.

Ypač medikei įstrigo smuikininko Vilhelmo Čepinskio žodžiai: „Visi geri žodžiai prasideda raide „M“: mama, myliu, muzika, medicina, Ave Marija“, – maždaug taip sakė žymus muzikas.

Įsiminė S.Daučienei ir sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio žodžiai, kai atsiimdama jai skirtą apdovanojimą tyliai ištarė esanti tik lašelis jūroje. „Netiesa, jūs esat spindulys“, – atsakė ministras.