Švėkšnos šimtametė Valerija džiaugiasi artimųjų meile

100 mete“Ačiū Dievui, sulaukusi 100 metų kojeles dar turiu, paeinu“, – šypsosi prieš kelias dienas triženklį jubiliejų atšventusi Valerija Čeliauskaitė. Besišypsanti, gero linkinti, teigiamą energiją spinduluojanti – štai tokia yra Švėkšnoje gyvenanti šimtametė.
Gyvenime daug artimųjų netekčių patyrusi, sunkius metus tremtyje išgyvenusi, visą laiką sunkiai dirbusi, šiandien ilgaamžė gyvena ramias dienas, artimųjų meilės ir dėmesio apsupta.

Išskirtinio jubiliejaus proga ilgaamžę pasveikino ir Šilutės rajono valdžios, Švėkšnos seniūnijos atstovai. Priminsime, kad paskutinį kartą šimtametis Šilutės rajone buvo pasveikintas 2017 metų rugsėjį, ir tai taipogi buvo švėkšniškis Jonas Kraynas.
Džiaugiasi artimųjų meile

Sveikindamas su ypatinga švente, Savivaldybės mero pavaduotojas Algis Bekeris Valerijai įteikė įrėmintus tautiškos giesmės žodžius, nes močiutė – beveik vienmetė su Lietuva, kurios gimtadienį šventėme prieš keletą dienų. A. Bekeris ilgaamžei linkėjo sveikatos, dar daug gražių gyvenimo dienų.
Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis pasidžiaugė, kad seniūnijoje yra ne vienas šimtametis. Valerijai jis linkėjo Dievo globos, stiprybės, sveikatos ir susitikti dar ne vieną kartą.

V. Čeliauskaitė gyvena su dukra Joana Klumbiene ir jauniausios anūkės Zitos Vilkienės šeima. Močiutė be galo džiaugiasi Zitos ir jos vyro Raimondo rūpesčiu. „Anūkė nuo dangaus nukritusi, tokia gera“, – sako Valerija.

Ilgaamžė dėkoja Dievui, kad sulaukusi tokio amžiaus dar pati vaikšto. Svečiai taip pat pasidžiaugė jos šviesiu protu ir gera išvaizda. Valerija visą savo gyvenimą buvo smulki, penktadieniais niekada nevalgydavo mėsos, tik žuvį. O ir šokią dieną mėsos ji valgo mažai, anūkei sako, kad įdėtų tokį mažą gabalėlį – „kaip žvirblio galvikė“.
Kol pati paeidavo, Valerija kiekvieną vakarą eidavo į Švėkšnos bažnyčią. Dabar kasdien per anūkės kompiuterį ji klausosi Marijos radijo.

Be Zitos Valerija turi dar dvi Vilniuje gyvenančias anūkes, Klaipėdos rajone gyvenantį anūką ir 7 proanūkius. Ji džiaugiasi, kad visi jie užaugo dorais žmonėmis ir tarpusavyje gražiai sutaria.

Sunkumai tremtyje

Valerijos dukra Joana pasakojo, kad mama gimė Tauragės rajono Kelvėtų kaime, tuometiniame Švėkšnos valsčiuje. Augo gausioje šeimoje, tačiau iš 11 brolių ir seserų išgyveno tik keturi.

Kaip vakar Joana prisimena, kad 1946 metų vasario 18 dieną jų šeimą išvežė į tremtį, kurioje jie išbuvo 12 metų. Jai tuomet buvo 6 metukai. „Visi kartu – mama, jos brolis ir sesuo, tėvai gyvenome Kelvėtuose. Vieną rytmetį pabeldė į langą, pasakė ruoškitės“, – prisimena 79-erių Joana. Tąkart, vos už kelių dienų turėjo įvykti Valerijos vestuvės. Šiai progai buvo papjauta kiaulė, priruošta maisto. Tačiau vestuvės taip ir neįvyko, o šeima išvažiavo į nežinią – taip, kaip stovi… Į tolimąjį Uralą keliavo visą mėnesį, dienomis vagonai stovėdavo, o važiuodavo naktimis. Kartu buvo ištremtos dar kelios pažįstamos šeimos iš Švėkšnos.