Šiandien, balandžio 16 d. 11 val., prostitucijos skandalo krečiamame Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, kuriame mokosi ir gyvena sunkių elgesio ir emocinių sutrikimų turintys vaikai iš visos Lietuvos, lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Prieš apsilankymą LRT Radijo laidoje „Ryto garsai“ vyko interviu su Prezidentė apie vaikų globos namų problemą.
„Mūsų visuomenė iki šiol yra inertiška ir nužmoginta, vaikas yra atstumtas, neprižiūrėtas, nesaugomas ir jo interesų nepaisoma. Mano įstatymų pasiūlymai ir nukreipti į tai, kad tokių atvejų nebūtų, kad iš viso vaikams nereikėtų gyventi ne šeimoje, net jei jie praranda tėvus“, – sako šalies vadovė.
– Prezidente, vykstate į Švėkšnos specialiojo ugdymo centrą. Koks Jūsų apsilankymo tikslas?
– Tikslas yra labai aiškus. Turime daug problemų su ugdymo centrais ir globos namais, kuriuose dar daug vaikų – daugiau nei 4 tūkst. Švėkšnos centras yra ypatingas. Jis – vienintelis Lietuvoje, kuriame buvo daugiau nei 70 vaikų. Šiems vaikams reikia ypač daug ne tik specialistų dėmesio, jie turi ypatingų sutrikimų.
Deja, turėjome daug nemalonių įvykių, tiesiogiai lietusių vaikus, kurie buvo įtraukti ir į kriminalinę veiklą. Taigi esu pažadėjusi ten nuvykti. Esame sutarę su Švietimo ir mokslo ministerija, kad pertvarka, ypač šiame centre, turi būti labai rimta.
Jau žengėme pirmuosius žingsnius – ką tik, prieš savaitę, savivaldybė perdavė visą tą centrą į ministerijos žinią. Toliau turėtų vykti reorganizacija – šis centras turėtų būti išskaidytas į mažesnius, 15–20 vaikų centrus, kurie privalėtų orientuotis į vaiko, o ne į savivaldos, biurokratinės mašinos poreikius. Vaikams būtina pagalba.
Per tą laikotarpį, kai atsitiko keli nemalonūs įvykiai, buvo atlikti tyrimai. Klaipėdos prokuratūra pradėjo tyrimą dėl smurto prieš vaikus. Taip pat vaikai buvo nepagrįstai slopinami medikamentais, nes visiems vaikams buvo tik du psichologai, taigi vienas specialistas – 30 vaikų. Taip pat tyrimą atliko Visuomenės sveikatos centras ir atrado higienos pažeidimų. Taigi pažeidimų – daug. Centras išties buvo nepajėgus suteikti visą būtiną pagalbą sudėtingiems vaikams.
Ši reorganizacija labai svarbi. Tai pirmas rimtas žingsnis, kai kalbame ir apie vaikų teises, ir apie sveikatą, ir apie saugumą. Taigi tesiu savo pažadą, važiuoju pamatyti, susipažinti ir dar kartą įsitikinti dėl proceso ir pokyčių būtinumo bei reorganizacijos detalių.
Taip pat kalbėsiu su švietimo ir mokslo ministru, kuris vyksta drauge su manimi. Kartu vyksta ir Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Taigi vykstame visa komanda, kuri gali tikrai rimtai ir profesionaliai spręsti šią konkrečią Švėkšnos problemą.
– Jūs inicijavote ne tik Švėkšnos centro, bet ir kitų globos įstaigų pertvarką, kad ateityje tokių globos įstaigų, apie kurias kalbame šiandien, iš viso nebeliktų. Prezidente, kada esminiai pasikeitimai galėtų ir turėtų prasidėti?
– Jie turėjo prasidėti jau seniai. Tai, ką dabar matome Lietuvoje (globos namų sistemą, įsiglobinimo, įsivaikinimo problemas), didele dalimi – sovietinis paveldas. Deja, biurokratinė mašina pasiėmė šį paveldą ir praktiškai be pokyčių juo naudojasi – vaikai tampa ir darbo vietų, ir pastatų išlaikymo įkaitais, o jų interesai, poreikiai nebeegzistuoja. Vaikų sveikata, saugumas tampa nebesvarbūs, svarbu išlaikyti etatus, gauti atlyginimus ir t. t. Ši sistema išties turėtų būti labai rimtai peržiūrėta.
Žinoma, drastiškai visko pakeisti iš karto, per vienus metus, negalėsime. Tai yra supratimo ir mentaliteto problemos. Visuomenė dar nesupranta, kaip svarbu, kad globos namų nebūtų, kad vaikas augtų ar pas globėją, ar pas gimines, ar šeimynose. Pavyzdžiui, kai kuriose Vakarų Europos šalyse globos namų iš viso nėra, įsiglobinti labai lengva. [Visuomenė dar nesupranta], kad tai yra privaloma, kad tai daryti yra jos pareiga. Tai yra bendra, didžiulė problema, todėl esu pateikusi kelis įstatymus, kurie pirmiausia paskatintų, kad vaikai nepatektų į globos namus arba specialias įstaigas.
Antra, reikia, kad globa būtų lengvesnė, kad įsivaikinti ir įsiglobinti vaikus būtų galima greičiau, kad būtų ir finansinė paskata, didinama parama šeimynoms, taip pat – moralinis palaikymas, kad visuomenė pagaliau objektyviai ir pozityviai suvoktų, kad pagalba tokiems vaikams yra būtina ir reikalinga.
Galiu pasakyti vieną pavyzdį be konkrečių vardų. Ką tik gavome žinią, kad mirė 16 metų mergaitės mama. Artimi žmonės, draugai norėtų tą mergaitę auginti iki pilnametystės, iki kurios liko beveik dveji metai. Mūsų sistema suveikė grynai biurokratiškai, net sakyčiau – žiauriai, nežmogiškai, nes mergaitė nebuvo atiduota žmogaus, kuris yra padėjęs mergaitės mamai ir šeimai, globon. Nors mergaitė su tuo žmogumi pažįstama, norėtų su juo gyventi ir būti globojama, ji buvo atiduota į globos namus. Tai dviguba trauma: prarasti mamą ir patekti į svetimą, nežinomą kolektyvą esant tokio amžiaus. Juk 16 metų žmogus jau supranta ir gali daryti sprendimus.
Mūsų visuomenė iki šiol yra inertiška ir nužmoginta, vaikas yra atstumtas, neprižiūrėtas, nesaugomas ir jo interesų nepaisoma. Mano įstatymų pasiūlymai ir nukreipti į tai, kad tokių atvejų nebūtų, kad iš viso vaikams nereikėtų gyventi ne šeimoje, net jei jie ir praranda tėvus.
Visada atsiras žmonių – ar artimų, ar giminių, ar pažįstamų, kurie norės padėti vaikui. Mes turėtume leisti tai daryti, o ne atvirkščiai – statyti barjerus ir kone prievarta žmones uždaryti į įvairias specializuotas struktūras, iš kurių vaikai išeina, deja, gerokai sulaužyti. Būtent tai yra didelė ir moralinė mūsų visuomenės žaizda ir pareiga, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau. Todėl ir skiriu dėmesį šiems procesams.
Spaudimas Socialinei reikalų ministerijai iš mano pusės tik didės, ji seniai turėjo tuo užsiimti. […] Deja, mes girdime tik kalbas ir nieko daugiau. Žinoma, procesas negalės įvykti tuoj pat, staiga, bet reikalinga ne tik politinė valia ir supratimas. Svarbiausia – žmogiškumas, suprasti, kad vaikas, jo ateitis ir teisės – tai mūsų visos visuomenės sveikumo, brandos požymis.