Kol vieni gražiausias metų šventes pasitiko apsupti artimųjų, jaukiai išpuoštuose namuose, kiti plotkelę laužė valdiškuose – nakvynės namuose. Kai nuvykome pakalbinti šių žmonių ir išgirsti jų gyvenimo istorijų, tikėjomės visko – liūdesio, nevilties. Tačiau pasitiko… džiugios šypsenos: šie namai daugumai tapę uostu, reiškiančiu kaulų nelaužančią šilumą, maistą ir visokeriopą pagalbą, be kurios tiesiog pražūtų.
Žinoma, durys atviros ir tiems, kuriems reikia tik šiltai praleisti žvarbias naktis, nes „išmušti“ įsisenėjusio jų gyvenimo būdo dažnai nebeįmanoma.
Gyventojų netrūksta
Po Šilutės socialinių paslaugų centro stogu įkurti nakvynės namai, laikino apnakvindinimo skyrius ir krizių centras. Kaip pasakojo šio padalinio vedėja socialinėms paslaugoms Aušra Norvilienė, apgyvendinimo paslauga šiuo metu teikiama net 29 žmonėms, dar 11 naudojasi laikinu apnakvindinimu – į centrą gali ateiti nuo 16 valandos ir būti čia iki ryto.
Kad visi čia randantys prieglobstį jaustųsi kaip įmanoma jaukiau, o ypač per šventes, jau ne vienerius metus labai prisideda kitos organizacijos ir įstaigos: M. Jankaus mokyklos mokiniai atneša gardžių keksiukų, su dovanomis atskuba Vydūno gimnazijos moksleiviai, „Carito“ darbuotojai ir Trečiojo amžiaus universiteto senjorai. Skanesnių vaišių parūpina ir „Maisto bankas“.
„Stengiamės, kiek įmanoma, sukurti kuo jaukesnę namų atmosferą“, – sakė A. Norvilienė.
Gyvena šia diena
Viename kambaryje pasitinka 72 metų Kazimieras ir 65 žiemas bei vasaras jau suskaičiavęs Kęstutis. Pastarasis čia gyvena nuo praeitų metų rugsėjo, ir neslepia, kad dėl susiklosčiusios situacijos gyvenime kaltas tik alkoholis. Jaunystėje vyras turėjo šeimą, tiesa, neilgai – vos kelerius metus, santuoka iširo būtent dėl pomėgio išgėrinėti.
„Turiu mergelikę, bet nebendraujame, žinau tik tiek, kad ji lyg ir Švedijoje gyvena“, – jau susitaikęs su tokiu likimu apie dukrą liūdnai kalba vyras.
Šiuo metu jis laukia eilėje į senelių namus, kadangi vienas gyventi jau nebegali – neleidžia sveikata. Tris kartus keistas klubo sąnarys, kurį organizmas vis atmeta, tad judėti vyras gali tik neįgaliajam skirto vežimėlio pagalba.
Jo kambariokas Kazimieras čia atsidūrė po gaisro supleškėjus sesers namui, kuriame kartu ir gyveno. Vaikų, kurie galėtų juo pasirūpinti, vyras neturi – sako, nesisekė meilės reikalai. O sesers atžalos į savo namus po nelaimės jo neįsileido.
Paklausti, ar neliūdna buvo Kalėdas ir Naujus metus sutikti čia, o ne artimųjų apsupty, abu tik linguoja galvas, kad tos šventės – jau kaip eilinės dienos. Jiems svarbiausia, kad čia gali gyventi šiltai, patogiai ir aprūpinti viskuo, kas būtina.
Kadangi abu neslėpė, jog likimai šitaip susiklostė dėl velnio lašų, atvirai pripažino kartais ir čia neatsispiriantys pagundai paragauti prie gero nevedančių gėrimų…
„Čia jau negersi, kaip namuose. Turi tyliai kaip zuikis būti, kad į gatvę neišmestų“, – juokavo Kazimieras.
Išgirsta ir priekaištų
Pasak A. Norvilienės, tokios istorijos dažnos – neretai vyrai čia atsiduria būtent dėl to, kad „prageria“ ir vaikus, ir žmonas. O artimieji atsisako juos net lankyti – tiesiog nutraukia visus saitus. Vieno čia gyvenančio vyresnio amžiaus senolio vaikai net yra pasakę į juos kreiptis tik tėvo mirties atveju.
„Stengiamės kurti namų atmosferą, sąlygos čia tikrai geros – viskas paduota ir viskuo aprūpinama. Bet dažnai ir priekaištų sulaukiame, ypač iš tų, kurie naudojasi laikino apnakvindinimo paslauga“, – neslėpė A. Norvilienė. Ir nors tokiems gyventojams skirtos tik 5 lovos, vakarais, kad nešaltų gatvėje, Nakvynės namų duris praveria net 10 vyrų ir viena moteris. Kadangi lovų nepakanka, tenka tiesti čiužinius, bet sutelpa visi.
Dažniausiai nepasitenkinimas ir kyla būtent dėl alkoholio. Dienomis, kuomet pradedamos mokėti pašalpos, nakvynės namų darbuotojai jau laukia nemalonumų: tenka kviesti ir greitąją, ir policiją, kad nuramintų kylančius konfliktus. Nepatenkinti vyrai būna ir tuo, kad smarkiai išgėrusių jų neįleidžia į „namus“ – tenka kelias valandas pasivaikščioti, kol prablaivės. Tačiau tokia šių namų kasdienybė, su kuria tenka ir kovoti, ir stengtis kažkaip pakeisti žmonių mąstymą.
Padalinio vadovė neslepia, kad iš visų šiuo metu čia tiek apgyvendinimo, tiek laikino apnakvindinimo paslaugas gaunančių vyrų negeria vos vienas – jau metus. Dar vienas vyriškis pats labai kabinosi į gyvenimą, susirado darbą „Šilutės balduose“, darbuotojos jam padėjo išsinuomoti butą, ir dabar jis savo gyvenimą kuria pats. O dauguma gyvena šia diena.
„Dažnai juokauju, kad savo priežiūron gauname naujagimius – neturinčius jokių dokumentų, socialinio draudimo, neįgalius, bet nesitvarkiusius dokumentų. Išprausiam, aprengiam, pas gydytojus vežiojame“, – sakė A. Norvilienė.
Džiaugiasi gyvenimo sąlygomis
Apgyvendinimo paslauga šiuo metu naudojasi 29 žmonės, iš jų trys moterys. Visos gyvena kartu – dalijasi dviem kambariais ir virtuvėle, kurioje pačios gaminasi maistą. Štai ir Kūčių vakarienę susiruošė pačios – jaukiai pavakarojo, pasikalbėjo. Bet moterys nesiskundžia – sako, kad joms čia išties gera, ir nori pabrėžti, kad nakvynės namuose gyvena ne tik asocialūs asmenys, todėl jas labai žeidžia toks požiūris.
Štai Lilija, kuri dar priklauso ir Šilutės neįgaliųjų draugijai, jau 9 mėnesius čia gyvena dėl to, kad gaudama menką neįgalumo išmoką neišgali nuomotis būsto, pirktis reikalingų vaistų ir maisto. Kol gyveno su sutuoktiniu, moteris namie augino du vaikus, tad nesukaupė ir reikalingo darbo stažo. O kai prieš 20 metų vyrą pasiglemžė plaučių vėžys, teko suktis kaip išmano. Lilija kaimuose pradėjo slaugyti senelius – už tai gaudavo maisto ir tiesiog galėdavo gyventi jų namuose. Tačiau paskutinį slaugytą garbaus amžiaus vyriškį jo artimieji išvežė į senelių namus.
„Sūnus gyvena Klaipėdoje, dukra – kaime, tai atveža pačios augintų daržovių. Bet gyventi pas vaikus negaliu – tiesiog nenoriu sėdėti jiems ant sprando“, – pasakojo Lilija, kuri jau 8 metus stovi eilėje socialiniam būstui gauti.
Šypsotis nepaliauja ir 68 Nijolė, nors šiuo metu serga krūties vėžiu, ir jau sausio viduryje jai teks atlaikyti chemoterapijos kursą. Sako, kad be galo džiaugiasi vadovės A. Norvilienės ir kitų darbuotojų palaikymu – jos moteriai pasakė, kad šioje kovoje ji neliks viena, organizuoja vizitus pas gydytojus, nuveža.
Nijolės sūnus, tiesa, ne biologinis, o įsisūnytas, su šeima gyvena Vokietijoje. Jis siūlė mamai kraustytis pas juos, tačiau moteris, kaip ir Lilija, nenori jaunai šeimai tapti našta.
„Tomuką įsisūnijau kai jam buvo vos mėnuo. Labai norėjau vaikų, tačiau Dievas nedavė. Dėl to ir su antruoju vyru išsiskyriau. Jis sakė negalėsiantis auginti svetimo vaiko, o aš jo labai norėjau“, – šypsojosi moteris.
Nijolė irgi ilgus metus slaugė senelius, bet ne Lietuvoje, o Vokietijoje. Tačiau ilgainiui ir pačios sveikata ėmė blogėti, ir jaunesnių konkurenčių pasipylė kaip iš gausos rago. Grįžusi iš Vokietijos Nijolė kurį laiką gyveno pas brolį – jis ir nurodė šiuos nakvynės namus.
„Niekas čia neatėjome iš gero gyvenimo. Kai mirė mano mama, užstačiau jos butą, kad pati galėčiau išvykti į Niujorką – slaugyti senelių, tačiau likau apgauta ir be darbo. O išsipirkti buto jau nebebuvo už ką. Taip atsidūriau Vokietijoje, o vėliau – ir čia“, – pasakojo Nijolė.
Krizių centras – taip pat netuščias
Kiek liūdnesnis Daivos likimas. 46 metų moteris čia gyvena jau dvejus metus. Juknaičiuose socialiniame būste gyvenusi Daiva jį prarado dėl susikaupusių skolų, tad dabar nemažą sumą iš gaunamos neįgalumo pašalpos nuskaičiuoja antstoliai. Moteris pasakojo ne kartą bandžiusi ieškotis darbo, tačiau niekas jos neįdarbina dėl neišsprendžiamų sveikatos bėdų.
Liūdniausia, kad Daiva negali auginti jauniausios savo dukros, kuriai jau penkeri. Mergaitė nuo trijų mėnesių auga su močiute, nes Daivai dėl sveikatos sunku pasirūpinti net savimi.
Po socialinių paslaugų centro stogu įsikūrę ir Krizių namai. Juose šiuo metu glaudžiasi dvi motinos: viena su dviem, kita – su penkiais vaikais. Pastaroji paliko jos vaikus skriaudusį sugyventinį, tad kol gaus socialinį būstą, glausis čia. Kaip pasakojo A. Norvilienė, mama labai stengiasi: mokosi, ieško darbo, tačiau išsinuomoti buto neįstengia. Be to, dauguma butų savininkų nenori su ja sudaryti nuomos sutarties būtent dėl vaikų. Šiuo metu moteris yra antra eilėje gauti socialinį būstą, tad tikėtina, kad greitai šeima kraustysis į naujus namus.