Didžiąją savaitę, prasidėjusią Verbų sekmadieniu, vainikuos Šventos Velykos – Kristaus prisikėlimas. Rimtis ir neįprasta tyla apsilankė namuose, gatvėse, o gamta, kaip visada, ruošiasi žydėjimui. Velykų laikotarpiui tai pritinka. Spaudoje ir internetinėje erdvėje pasipylė daugybė straipsnių, pamokymų, kaip gyventi ir išgyventi, juk užklupęs karantinas tęsis nežinia kiek… o čia dar Šv. Velykos be bažnyčios.
Apie parapijiečių gyvenimą DABAR nuotoliniu būdu kalbamės su Valdu Miliausku, Žemaičių Naumiesčio, Katyčių, Rusnės, Švėkšnos, Vyžių evangelikų liuteronų parapijų kunigu, Kaziu Žutautu, Pagėgių, Usėnų, Rukų parapijų klebonu bei Stanislovu Anužiu, Žemaičių Naumiesčio parapijos klebonu. Dvasininkai maloniai sutiko pasidalinti savo mintimis ir palinkėjimais.
– Šv. Velykų laukimas kitoks. Kokios mintys Jus aplanko šiuo ypatingu laikotarpiu?
Valdas Miliauskas:
– Gavėnios laikas artėja į pabaigą. Sulaukėme Verbų sekmadienio, nuo kurio prasideda Didžioji savaitė. Įprastai Gavėnia ir Didžioji savaitė, kuri vainikuojama Jėzaus Kristaus Prisikėlimo švente ir džiaugsmingu Aleliuja, yra gana gausi renginių, ir įvairių apeigų. Meldžiamės ir giedame, prisimename, ką Jėzus Kristus ant kryžiaus padarė už tave ir mane. Didįjį ketvirtadienį (liuteroniškoje tradicijoje dar vadinamu žaliuoju ketvirtadieniu – atgailos diena) kunigai atnaujina savo kunigystės įžadus, vyksta Krizmos pamaldos, minima mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Paskutinioji Vakarienė. Didysis Penktadienis – visada skaitoma Jėzaus Kristaus Kančios istorija, po kurios viskas nutyla iki pat Prisikėlimo ryto. Šiais metais visos šios apeigos persikelia į virtualią erdvę, vyksta tiesioginės transliacijos, skamba Dievo Žodis, malda, giesmė ir bažnyčių varpai. Bažnytinis gyvenimas nesustojo – jis tiesiog kitoks. Šiame laike apmąstau, kaip greitai keičiasi situacijos: sveikatą keičia liga, laisvę keičia suvaržymai, skubėjimą keičia neskubėjimas. Jėzui Kristui įžengiant į Jeruzalę žmonės iš džiaugsmo šaukia: ,,Osana‘‘ ir kaip pagarbą kloja palmių šakas, o štai po keletos dienų teismo krasėje stovinčiam Jėzui Kristui minia jau negailestingai šaukia: ,,Ant kryžiaus Jį”. Ramybės ir santarvės suteikia Dievo Žodis, kuris nesikeičia ir mums suteikia visokeriopą ramybę 118 Psalmės žodžiais.
Kazys Žutautas:
– Laikas greitai koreguoja gyvenimą. Susikaupę ir su viltimi pradėjome gavėnios laiką. Svarstėme, kokios bus tos 40 dienų iki Didžiosios savaites. Štai, sulaukėme VERBŲ SEKMADIENIO. Per tą trumpą laiką pasaulis pasikeitė, o tuo pačiu pasikeitėme ir mes, kiekvienas asmeniškai. Tai nereiškia, kad gyvenimas buvo ydingas. Kiekvienas laikas duoda savitą Dievo atpažinimo grožį. Kalbėdamiesi dažnai sakydavome, kad per greit bėgame, nebesustojame. Juokaudavome, kad mes bėgame, o dvasia nebespėja mūsų prisiginti. Tačiau šiomis dienomis turime laiko palaukti, kol mūsų dvasia prisigins mūsų kūnus. Šiomis dienomis ypatingai suvokiame, kokie esame nuostabūs ir socialūs žmonės. Dažnai sakydavome, jog norime pabūti vieni, kam eiti melsti į bažnyčią kartu, jei galime vieni. Šiomis dienomis supratome, kaip yra iš tikro, kaip yra sunku ir beviltiška gyventi vieniems, kaip sunku išbūti karantine, kaip visi pasiilgome bendravimo, kaip žmonės trokšta bendros, vienybėje maldos, kaip pasiilgome vienas kito. Šiandien užduodame jau kitą klausimą: kunige, kada galėsime rinktis į bažnyčią bendrai maldai, kada galėsime eiti vienas pas kitą išgerti kavos, pasikalbėti, nuraminti savo jausmus? Pasiilgome artimųjų, pasiilgome bendrystės, pasiilgome vienybėje sekmadienio maldos.
Šiomis dienomis galiu drąsiai pasakyti, kad žmogus be kitų žmonių ir be Dievo negali gyventi.
Stanislovas Anužis:
– Žinoma, nyku ir liūdna melstis tuščioje bažnyčioje. Bet tokia realybė ir turi susitaikyti… Ir gyventi su mintimi, jog viskas yra Dievo rankose. Ne Dievas baudžia, bet žmogus baudžia save ir užkrečia save nesilaikydamas Visagalio nustatytos tvarkos.
Pirmiausia nuodėmė užkrečia žmogaus vidų, o kūnas užsikrečia vėliau. Nes žmogus daro klaidų ir mes už jas mokame šiandien – tai yra tiesa. Štai – mūsų planeta užteršta. Pyktis, neapykanta, keršto troškimas, noras suvesti sąskaitas tam, kad būtų įvykdytas teisingumas dėl gamtos teršimo, veržiasi per kraštus.
Bet šitaip problemos neišspręsime. Tik atsiranda virusai… Galiausiai, pykstame ant Dievo – esą Dievas kankina nekaltus žmones, kad kaltieji atsiverstų. Tiesa yra ta, kad nuodėmė žmogų atitolina nuo Dievo. Ta pati nuodėmė verčia kentėti ir nekaltuosius. Bet kodėl Dievas? Išmintingi Šv. Rašto žodžiai sako, kad Dievas atėjo ne bausti žmogaus ir jo pasmerkti, bet kad jis atsiverstų ir gyventų (plg. Ez.33,11).
– Rimtis ir susikaupimas prieš Šventas Velykas apsigyvena daugelio parapijiečių širdyse. Ar dabar pastebite, kad ta ramybė kitokia? Ar nemanote, kad tai tik išorinis/ priverstinis susilaikymas?
Valdas Miliauskas:
– Pasikeitė bažnytinių patarnavimų aplinkybės, daug patarnavimų nukelta vėlesniam laikui. Laidotuvės ir neatidėliotini patarnavimai vykdomi įstatymo nustatyta tvarka. Telefonu bendraujame su parapijiečiais ir parapijų pirmininkais. Reabilitacijoje ” Gabrielius” darbai taip pat vyksta nepertraukimai, remiamės rekomendacijomis ir įstatymo nustatyta tvarka. Padėties nedramatizuojame – gyvename taikoje ir esame sveiki, o kas yra laikina praeis.
Stebiu gyvenančius emigracijoje, daug bendraujame su joje esančiai parapijiečiais. Pastebime tendenciją, kad mūsų bendrapiliečiai, net ir tie, kurie savo šalį Lietuvą ne visada mini geru žodžiu, nori būti Lietuvoje. Šioje situacijoje prisimenu karo pabėgėlių istoriją, kurie bėgdami iš savo namų ir keliaudami svetimais kraštais norėjo tik vieno – būti savo gimtinėje. Viena parapijietė, kuriai teko ,,vilko vaiko‘‘ dalia sakė: ,,geriau skrumniau, bet savo namuose, juose nesugriūsi‘‘.
Kazys Žutautas:
– Ar ta ramybė, kuri yra šiomis dienomis žmonių veiduose nėra priverstinė? Turbūt turime atsakyti labai paprastai – yra tokia situacija, kada turime saugoti save ir kitus, kad esame atsakingi už save ir kitus. Yra įsakymų ir įstatymų, kurie varžo žmogų – taip jau yra. Visi žmogaus išleisti nurodymai nėra laisvės ženklai. Tik DIEVO MEILĖ yra laisvės ženklas. Kai Dievo kūrinys nurodinėja, visada bus sunku priimti, bet galiausiai turime susitaikyti, jei saulė yra kitoje žemės rutulio pusėje, norim to ar nenorim, atsiranda tamsa, jei yra nustatyta kad Lietuvoje važiuojame su mašina dešine kelio puse, tai ir turime važiuoti, nes kitaip bus daug skausmo. Taigi žmogaus įsakymai yra būtini, kad galėtume susikalbėti ir ieškoti gyvenimo laimės, gyvenimo prasmės. Tačiau, jei užmirštame, kad esame ne tušti kaulai ir mėsa, o turime jausmus, protą, charakterį, jei turime ir dvasinius dalykus, tada suvokiame, kad Dievas mylėdamas mus, paliko atsakomybę ir teisingumą laisva valia daryti ar nedaryti, klausyti ar neklausyti paliepimų. Taigi galėtume daryti išvadą, kad be žmogaus įsakymų ir nuorodų, nors ir tampa nelaisvas, įspaustas į siaurus rėmus – žmogus saugoja save ir kitus, tačiau suvokdamas, kad visa tai ateina iš Dievo meilės, jis išlaisvėja.
Stanislovas Anužis:
– Šioje Gavėnioje einame Kryžiaus Kelią nešdami koronaviruso pandemijos kryžių.
Tada Jėzų mirti nuteisė Pilotas, o šiandien mums mirties nuosprendžius skelbia koronavirusas.
Tada Kristui budeliai ant pečių uždėjo medinį kryžių, o šiandien mes nešame savo puikybės, egoizmo, pykčio, keršto, apkalbų ir kitokių nuodėmių kryželius.
Anuomet Kristus tris kartus parpuolė po kryžiumi. Dabar – po naktinės pamainos slaugant užsikrėtusiuosius ir dėl didžiulio nuovargio ant stalo miegui sukniubusios medicinos seselės nuotrauka yra parpuolusio Jėzaus paveikslas.
Tada Simonas Kirenietis padėjo Jėzui nešti kryžių. Šiandien – tai tūkstančiai ,,stiprūs drauge” savanorių, šaulių, ateitininkų, medikų ir mielaširdingų kaimynų, kurie stato į pavojų savo gyvybę. Didžiausias dėkingumas šiems kireniečiams.
Tada šv. Veronika prasibrovusi pro kareivius nušluostė Jėzui veidą. O kiek šiandien tyros širdies žmonių, kurių veidai neatpažįstami po kaukėmis ir gailestingų pirštinėtų rankų nusileidžia ant užsikrėtusiųjų… ,,…palaiminti tyraširždžiai, jie regės Dievą”(Mt.5,8).
O, kad sugebėtume išvysti Kristaus veidą, šiuose koronaviruso kryžių nešančiuose…
Kaip ruošiatės jūs asmeniškai šiai Šventei? Gal turite ypatingų tradicijų, būdingų tik Jūsų šeimai?
Valdas Miliauskas:
– Šeimos tradicijos nėra kažkuo išskirtinės, tik šiemet reikėjo kadagio šakele nuotoliniu būdų plakti. Vis tik, kunigo šeimoje laikas dalomas šeimai ir tarnystei.
Kazys Žutautas:
– Kiekviena šventė į šeimą atneša daug džiaugsmo, juk tai Kristaus prisikėlimas. Su šia Diena ateina dar stipresnis tikėjimas šeima ir jos svarba kiekvieno žmogaus gyvenime.
Stanislovas Anužis:
– Eina 37-ti metai kunigystės, taigi visos religinės šventės praeina darbe – t.y. bažnyčioje. Todėl nei per Velykas, nei per Kalėdas nėra galimybės aplankyti savo artimųjų. Šiemet, kovo 14 d. tėveliui suėjo 92 metai, tačiau dėl karantino negalėjau aplankyti… Bet visi vaikai susirinkę savo gimdytojus pasveikinome pernai per Kalėdas, kai tėvelis ir mamytė šventė savo Palaimintąsias 70 – ąsias santuokos metines.
Ko palinkėtumėt savo parapijų ir visiems kitiems žmonėms Šventų Velykų proga?
Valdas Miliauskas:
– Artėjančios Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventės proga, visiems linkiu dar kartą prisiminti kad Jėzus Kristus ant kryžiaus numirė už tave ir už mane, gyvenkime ne formalų, o gyvą krikščionišką gyvenimą, o šalia Prisikėlimo evangelijos šiais metais paskaitykime 118 Psalmę ir giedokime Aleliuja Prisikėlimo rytą.
Kazys Žutautas:
– Tegu ir šios Velykos kiekvienam būna įsimintinos: 2020 m. Velykos, kurios buvo ne dėl kitų, laukiant svečio, o buvo man, tiktai man. Linkiu tame neskubėjime, toje ramybėje pasidžiaugti savimi, pasidžiaugti savo nuveiktais darbais, savo gyvenimu, pasidžiaugti tuo, kas mus supa ir moko neskubėti.
Stanislovas Anužis:
– TIKĖJIMO, VILTIES ir MEILĖS – tų trijų dieviškų dorybių, kurias iš Katekizmo išmokome dar būdami vaikai. TIKĖJIMAS daro stebuklus. Jėzus Evangelijoje sako: jei jūsų tikėjimas būtų nors kaip aguonos grūdelis – jūs kalnus kilnotumėte. Be tikėjimo, be Dievo mes esame niekas. Negalime išgyventi ir be VILTIES. Kaip negalime išgyventi be maisto, vandens ar deguonies. Be maisto galime išgyventi apie mėnesį, be vandens – kelias dienas, be oro – kelias minutes, tačiau be vilties negalime išgyventi nė sekundės. O svarbiausia iš jų yra MEILĖ. Be meilės – gyvenimas – ne gyvenimas. Ir tos meilės, tos Kristaus atneštos meilės, šiandien pasaulyje taip trūksta. Todėl atsiranda virusai… Popiežius prieš kelias dienas, kovo 27 d., prieš palaimindamas visą pasaulį ,,urbi et orbi” prašė sustabdyti karus. Bet kas jo klauso… Todėl atsiranda virusai…
Linkiu nepamiršti maldos. Viskas yra Dievo rankose. Svarbiausia, brangiausia malda – Šv. Mišių auka. Jei šiuo metu nedrąsu ateiti į bažnyčią – užeikite į kleboniją užprašyti Šv. Mišių. Pasitikėkime Dievu.
Karantinas verčia likti namuose. O Kristus Evangelijoje kviečia per gavėnią melstis ir pasninkauti sakydamas: ,,Eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.”(Mt.6,6) Taigi, savo namuose užsidarę daugiau pasimelskime, dėmesingiau pažvelkime į Nukryžiuotojo veidą, įsiklausykime, ką Jis kalba mūsų širdims ir tapsime kantresni, geresni ir sveikesni.
Tegul bent trumpas žvilgsnis į Nukryžiuotąjį primins, kad Kristus, mirties nugalėtas, tapo jos nugalėtoju. Ir ta mintis primins mums, kad ir žmogus, kartais pralaimėjęs prieš blogį su laimėjusiu Kristumi, gali laimėti kovą su savo silpnybėmis, su gyvenimo sunkumais. Gražiai tą mintį išreiškia Maironis:
Kai širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus,
Ir žmonės pabėgs ir tavęs neužstos,
Pakelk tada žvilgsnį į kryžių aukščiau,
Tada bus be skundo kentėti lengviau.
Linkėdami gerbiamiems dvasininkams sveikatos ir širdies lengvumo,
dėkojame už Didžiosios savaitės nuotolinį interviu – pasidalijimą su skaitytojais prasmingais apmąstymais bei įkvėpimą gyventi viltingiau.