Patys šviesiausi prisiminimai – iš vestuvių, atšoktų beveik prieš septynis dešimtmečius, – tokius pirmiausia mena šalia Šilutės, „Ąžuolo“ sodų bendrijoje, gyvenanti Joana ŽUTAUTIENĖ, pirmadienį atšventusi garbų 90-metį.
Tolesnis gyvenimas buvo sunkių darbų kupinas, netekčių atnešė, ir tik senatvėje artimųjų rūpestis nuskaidrino senolės dienas.
Darbai buvo sunkūs
Paliepių kaimas Raseinių rajone, netoli Ariogalos, – ta vieta, kurios ir dabar dar geidauja p. Joana. Vis kalba apie ten, šalia namų, buvusias kapines, netoliese stovėjusią bažnytėlę. Taip patogiai viskas buvę.
Bet iš ten jau prieš 6 metus teko atvažiuoti Šilutėn, kur gyvena dukra Vileta. Tiesa, senolė turėjusi ir sūnų Algirdą, bet jis, palikęs motinos širdyje neišdildomą skausmą, mirė vos 50-ties sulaukęs. Senolei teko laidoti ir visus 6 savo brolius bei seseris, kurių būryje ji buvusi jauniausia. Nė vienas, anot jos, tokio amžiaus nesulaukęs, visi jaunesni anapilin iškeliavę.
Augusi „nebiedno“ – žemės turėjusio ūkininko šeimoje Joana kaip vieną gražiausių savo gyvenimo dienų prisimena savo vestuves. Apie 70 žmonių jos vestuvėse dvi dienas ūžė. Net jos 90-mečio šventėje gal pusė tiek tebuvę.
Su būsimuoju vyru Kazimieru „susigiedoję“ patys, tėvai jų nepiršo. Jaunikis patikęs, nes ir darbštus, ir jau nebe jaunas, sumitęs bernas buvęs – 32-uosius ėjęs. O ir ji pati tada jau nebe jauniklė buvusi, 24-uosius ėjusi.
Pasakoja senolė, kad gražiai juodu sugyvenę, geras jos išrinktasis šeimai buvęs, 52 metus vienas į kitą pasiremdami per gyvenimą ėję. Žemę dirbę, ūkį turėję, dar ir kolūkio karves melžti eidavusi. 18 tų juodmargių rankomis išmelžti reikėjo, o ir iki fermų dar porą kilometrų pėščiomis nueiti, pareiti, parėjus dar savo gyvulius ir daržus apeiti.
„Darbai sunkūs buvo“, – galvą linguoja prisimindama Joana.
Trauka prie žemės dar stipri
Jau 10-metis – ji viena. Ligos viena po kitos pulti pradėjusios, operacijų nebe vienos jau prireikė, o prieš keletą metų net ir kojų Joana neteko. Dabar sako pasidžiaugianti, kad dukros šeima tokia nuoširdi, parsivežė ją ir visus gyvenimiškus rūpestėlius ant savo pečių prisiėmė. „Gerai, kai vaikai geri, tai ir senatvė rami“, – apibendrina.
Bet trauka prie žemės tokia stipri išliko, kad ir dabar dar nenurimsta 90-metė. Todėl kartais prašo dukters į daržą ją su vežimėliu nuvežti. O ten, kiek pasiekdama, imasi ravėjimo, ir, dukters Viletos žodžiais tariant, netrunka dulkių debesyje paskęsti.
Šeštadienį į Viletos ir Vytauto Pakščių namus suvažiavo visa plati giminė. Sveikino senolę ne tik dukra, bet ir 4 anūkai su šeimomis, dar tiek proanūkių. O pirmadienį jubiliatė sulaukė Savivaldybės, Socialinės paramos skyriaus ir seniūnijos vadovų vizito. Kad džiugių akimirkų būtų daugiau nei liūdnų ir būtinai sulaukti dar solidesnių jubiliejų linkėjo jie 90-metei.