Šyliškei ilgą amžių išbūrė čigonė

95 Bastakienei vienaVienas po kito sveikintojų automobiliai praėjusią savaitę suko į Gardamo seniūnijos Šylių kaimo pakraštyje gyvenančios Kazimieros BASTAKIENĖS namus, mat šeimininkė šventė garbų 95-erių metų jubiliejų.

Senolę sveikino ne tik vaikai, anūkai ir proanūkiai, bet ir seniūnijos bei rajono vadovai, socialiniai darbuotojai, kaimynai. O tokios pagarbos nesitikėjusi jubiliatė kai kada dėl to ir vieną kitą ašarą nubraukė.

Pagimdė 10 vaikų

K.Bastakienė – šyliškė nuo gimimo, gimusi ir augusi kone toje pat vietoje, kur gyvena ir šiandien. Tiesa, tėviškės sodyba stovėjo kiek atokiau, o kartu su 1920-aisiais gimusia Kazimiera šeimoje augo dar 5 broliai ir seserys. Šiandieninė jubiliatė buvo vyriausia, bet ji jau visus savo artimuosius yra pragyvenusi, viena belikusi.

Kazimieros tėvai buvo beturčiai, tad kad ir gerai baigusi pradinę mokyklą, mokytis toliau mergaitė nebegalėjo.

Vos sulaukusi 18-os, Kazimiera ištekėjo už kaimyno Stanislovo Bastakio.  Be galo sunki buvo jų bendro vedybinio gyvenimo pradžia, anot pačios jubiliatės, net ir šaukšto juodu neturėjo, ką jau kalbėti apie baldus ar kitus būtinus daiktus.
Kadangi abu buvo darbštūs, daržus, gyvulius ir paukščius augino, ilgainiui šiaip taip prasigyveno. Į dabartinius savo namus, tuomet – visai varganą lūšnelę, jie parsikėlė 1942-aisiais.

Kazimieros vyras buvo solidžiai už ją vyresnis – vedė 33-ejų sulaukęs. Abu kartu jiedu net 10-ties vaikų susilaukė. Bet 1966-aisiais moteris liko našlė, ant rankų dar sūpuodama vos dviejų metukų pačią mažiausiąją atžalą.

Ir šiandien reikalauja tvarkos95 Bastakienei bendruomene

Į šiandieninį šyliškės jubiliejų tik pusė jos vaikų – 3 dukros ir du sūnūs – atvažiuoti begalėjo, nes kiti žemelėn atgulė anksčiau už mamą. Iš Kvėdarnos nuolat atvažiuojanti Stefa Petrošienė, degutiškė bibliotekininkė Elytė Dragūnienė, čia pat Šyliuose savo gyvenimus susikūrę Modesta Lileikienė, sūnūs Alfonsas ir Antanas Bastakiai pasakoja, jog ir jų vaikystė buvusi labai sunki: mažulytėje trobelėje jie visi miegoję net po kelis vienoje lovoje, namuose nebuvo skalbyklės, tad visų drabužius reikėję plauti rankomis.

Viena su būriu vaikų likusi mama nebepajėgė visų auginti, tad dalį jų sovietų valdžia apgyvendino Šilutės internate. Anot vaikų, tuose valdiškuose namuose jiems nebuvo blogai. Grįžę namo savaitgaliais ir vasaroms jie turėjo labai daug dirbti ūkyje, kad bent kiek užsidirbtų mokslams.

Vaikai prisimena, kad mama buvusi labai griežta, bet ir dėl to nepyksta, nes, anot jų, vienai moteriai auginant tokį būrį vaikų be griežtumo būtų buvę sunku juos visus dorame kelyje išlaikyti. Kazimierai tai pavyko, ir šiandien jai už tai dėkoja visi vaikai.

Pasak dukrų, dar ir šiandien mama tebėra jiems griežta, reikalauja, kad namuose būtų tvarka, kad sodybos aplinka būtų išpuoselėta.

Ilgaamžiškumo paslaptis – ne genuose

Jubiliatė stebina visus savo šviesia atmintimi, sukaupta gyvenimiška patirtimi vakarais ji dalijasi su dukromis, o šios prisipažįsta, kad klausyti mamos visada malonu. Senolei nesuvokiamos tik šiandienos pusamžių ir jaunimo prastos sveikatos priežastys. „Nu, aš niekaip nesuprantu – jūs tokio amžiaus, o jau dejuojat“, – ne kartą tarsteli ji saviškiams.

Artimųjų įsitikinimu, mamos ilgaamžiškumo paslaptis slypi ne genuose, nes Kazimieros tėvai nebuvo ilgaamžiai. „Tai nebent sveiko naminio maisto ir tyro kaimo oro įtaka“, – svarsto jos dukros.

Jos prisimena, kaip kartą kieman įėjęs būrelis čigonų paprašęs pasidalinti ir taip skurdžiais gausios šeimynos maisto ištekliais, o už tai viena čigonė būrė mamai ateitį. „Labai, labai ilgai tu gyvensi“, – tokie būrėjos žodžiai įstrigo Kazimieros dukrų atmintin. Mama čigonės žodžiais nepatikėjusi, tik ranka mostelėjo ir tepasakė: „Et, čigonai…“. Bet čigonės pranašystė išsipildė.

Senatvės dienas jubiliatė leidžia savo namuose, kuriuose nugyveno visą amžių. Kartu su ja gyvena jau 40-metis anūkas Rolandas. O visa šeima, 17 anūkų ir 16 proanūkių sveikinti senolės suvažiuos Velykų dienomis.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.