Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tradicijos atgaivintos Šyšos kaimo bendruomenės bei Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro iniciatyva. Šyšos kaimo kapinių šventėje surengtas Rusnės salos lietuvininko, garsaus žvejo, Dievo žodžio sakytojo Augusto DĖVILAIČIO 115-ųjų gimimo metinių minėjimas.
Šyškrantės kaime gyvenusio šviesuolio dėka ateinančioms kartoms išliko neįkainojamas turtas – išsaugota ir užfiksuota daugybė papročių, burtų ir paslapčių, kurie šiandien nuskamba nauja gaida.
Mirusiuosius plukdydavo valtimis
Vos prieš metus susikūrusi Šyšos kaimo bendruomenė nutarė sutvarkyti apleistas kaimo kapinaites. Šio kaimo senbuvė Irena Liaubonienė pasakojo, jog anksčiau kapinaites tvarkė vietiniai žmonės, nors jų artimųjų ten ir nebuvo palaidota. Prižiūrėti kapinaites tapo gražia šeimų tradicija. Ilgainiui laikas išdilino prisiminimus ir kapines pasiglemžė žolė, krūmų brūzgynai.
Šyšos bendruomenės iniciatyva, padedant seniūnijai, kapinaitės pradėtos tvarkyti dar pernai: išpjautos medžių šakos, krūmai, „Šilutės polderiai“ įrengė įvažiavimą. Sutvarkytose kapinaitėse, kur palaidotas A.Dėvilaitis su žmona Madlena, vyko Kapinių šventė ir minėjimas.
Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis priminė, jog Kapinių šventės – sena Baltijos šalių evangelikų tradicija. Šios šventės įrašytos į Lietuvos liaudies kultūros centro sudarytą Lietuvos nematerialiosios kultūros paveldo sąrašą.
Ypač tradicija sustiprėjo sovietmečiu, nes po karo evangelikų tikėjimo išpažinėjai buvo vejami iš bažnyčių, bažnyčios uždaromos, paverčiamos sandėliais, o evangelikai nebeturėjo kur melstis. Melstis kapinėse sovietinė valdžia nedrįso trukdyti.
Šventės metu susirinkus prie senolių kapų, prisimenami mirusieji, susitinkama su iš visur suvažiavusiais artimaisiais. Kapų ramybė skatina susikaupti maldai, apmąstymams apie žemiško gyvenimo kelionę į amžinybę, laikinumą šiame gyvenime.
Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė pasakojo, jog Šyškrantės kaimo gyventojai vieninteliai Rusnės saloje neturėjo savo kapinių. Tikriausiai dėl to, kad potvynio metu kaimą užsemdavo. Mirusius šyškrantiškius arčiausia gabenti būdavo į Šyšos kaimą, esantį kitoje Atmatos pusėje. Vienoje valtyje plukdydavo karstą, kitoje – palyda ir giesmininkai.
Šyšos kaimo bendruomenės narė Aurelija Kalvaitienė sakė mačiusi šiose kapinaitėse palaidotų žmonių ir iš Nidos. Taip šiose kapinaitėse atsidūrė ir A.Dėvilaitis.
Buvo ir žolininkas, ir akušeris
Kunigas R.Šemeklis priminė, jog A.Dėvilaitis buvo ne tik žvejas, bet ir gerai žinomas sakytojas – liuteronų bažnyčios Dievo žodžio aiškintojas. Sakytojams ilgainiui prigijo surinkimininkų vardas. Jie rinkdavosi ne bažnyčioje, o privačiuose namuose, aiškindavo nedideliam žmonių būreliui tikėjimo tiesas, šventraštį.
Rusnės parapija XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo labai didelė: jai priklausė plotas, lygus visai prieškarinei Šilutės apskričiai. Vienam kunigui buvo sunku tvarkyti parapijos reikalus, tad A.Dėvilaitis buvo pirmasis kunigo pagalbininkas. Jis dirbo ne tik sakytoju, bet ir kantoriumi – choro vadovu, dirigentu ir giedojimo mokytoju. Gyventojams teikė būtiniausias religines paslaugas, prižiūrėjo Šyšos kapines, rengė Kapinių šventes.
„A.Dėvilaitis mokėjo visus darbus, kurie reikalingi nuošaliai esančiam žvejų kaimui, jis – ir gydytojas, ir veterinaras, ir žolininkas“, – pasakojo B.Servienė. Augustas vaikystėje iš savo motinos ir senelės (omamos) išmoko pažinti, rinkti ir paruošti vaistažoles, žinojo jų lietuviškus ir vokiškus pavadinimus, maldelių, kurias reikėjo kalbėti tada, kai vartoji vaistažoles.
Salos gyventojai žinojo, kad senasis Augustas mokėjo pagydyti karvę, veršelį, kiaulę. Išsilavinęs žvejas buvo net akušeris, ne kartą padėjęs gimdančiai moteriai, ypač, kai Nemune ūžė potvynio vandenys. Jam net teko čiuožti užšalusiomis Kuršių mariomis pas gimdyvę į Nidą.
„A.Dėvilaičio darbai darbar yra neįkainojami. Remiantis jo žurnalistams atpasakota tautosaka, šišioniškių tarme įdainuotomis dainomis, galime atkurti senąsias krašto tradicijas ir kaskart jas prisiminti“, – sakė A.Kalvaitienė.
Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centre išlikę 50 eksponatų, kuriuos padovanojo A.Dėvilaitis su žmona Madlena. Šviesuolio dėka Šilutės evangelikų bažnyčioje bei Vilniaus konsistorijoje išliko Rusnės bažnyčios knygų išrašai. Spaudinius jis išgelbėjo nuo sunaikinimo, kai kareiviai juos degino norėdami pasišildyti.
Perdavė užkeikimus, prietarus, dainas
Išsamią apybraižą apie A.Dėvilaičio palikimą parengė šviesios atminties rusniškis bibliotekininkas Juozas Kinderis Lietuvos kraštotyros draugijos konkursui „Lietuvos kaimas XXI a. išvakarėse“. Jis į kraštotyrinį darbą surinko po įvairias publikacijas išsibarsčiusią medžiagą.
Ar visada žvejai tikėjo senais burtais ir prietarais – šiandien sunku pasakyti, bet Augustas Dėvilaitis juos gerai žinojo, perdavė senus užkeikimus ir paslaptis.
* Sutikti seną moterį arba katiną einant į žvejybą – blogas ženklas – nesiseks.
* Jeigu žvejui katinas perbėga kelią, tai jį reikia pasivyti ir aplenkti. Jeigu nepavyks – žvejyba nesiseks.
* Jeigu išplaukiant į žvejybą sutiksi kunigą – tai tas pats, kaip per sapną pamatyti velnią – žvejyba bus niekam tikusi.
* Žvejas kitam žvejui negali linkėti sėkmės.
* Žvejai pirmąsias sugautas žuvis išdalindavo elgetoms, neturtingiems vargšams.
* Žvejai žvejoja, o tuo metu virš vandens praskrenda varnas ir krankia – žvejyba nesiseks, reikia plaukti į kitą vietą. O sėkmę lėmė kiti paukščiai – gulbės, gervės.
* Jeigu žvejoji – nešvilpauk ir nešūkauk – išbaidysi iš vandens žuvis.
* Seni žvejai į savo tinklus įdėdavo akmenį, o prie jo pririšdavo klevo arba šermukšnio šaką – tada ir žvejyba bus gera.
* Kiaulė šokinėja tvarte ir lipa ant sienų – neplauk į žvejybą, nesiseks.
* Visų didžiausias nusikaltimas žvejyboje – keiksmažodžiai. Tokių žvejų, kurie keikdavosi, stengėsi atsikratyti, nebeimdavo su savimi į bendrą būrį.
* Visų didžiausia bausmė laukdavo tų žvejų, kurie vogdavo savo draugų sugautą žuvį. Paprastai tokius žvejus maudydavo vandenyje net ir tada, kai vanduo būdavo šaltas pavasarį arba rudenį. Vagių greitai atsikratydavo – nebeimdavo į žvejybą ir visiems savo draugams pasakydavo – jis yra vagis.
* Prieš žvejybą visi kramtydavo kmynus su duona, o sukramtę sumesdavo į vandenį – kad sėkmė lydėtų.
A.Dėvilaitis pasakojo ir apie senuosius dievus, garbintus šiame krašte dar nuo pagonybės laikų. Vėjapūtys, arba Bangapūtys, buvo piktoji vandenų dvasia. Susitarti su juo buvo sunku. O žvejams dar pavojingesnė buvo Jumpyra – dvasia moters pavidalu, pusiau žuvis, pusiau moteris. Ji buvo klastinga ir pikta, valdė audras ir vėjus. Jos pagalbininkai buvo aubyliai, kurie sukeldavo vėjus, skandino žvejus.
* Jei saulė nusileido – neik į žvejybą, atsitiks nelaimė. Tada Bangapūtys su Jumpyra išeina į savo valdas. Senos valtys apsiversdavo, žvejai nuskęsdavo – tai Bangpūčio ir Jumpyros klasta juos pražudydavo.
Prie A.Dėvilaičio nupelnų J.Kinderis mini, jog 1956-1957 metais žurnalistui Vytautui Kalteniui senasis lietuvininkas padainavo ir pagiedojo apie penkiasdešimt dainų, giesmių, žaidimų. Vėliau šios dainos atsirado etnografinio ansamblio „Vorusnė“ repertuare. Šių tekstų publikacijos spausdinamos Klaipėdos krašto dainų rinkiniuose.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.